Neužmirštuolių pieva paupy.
Prisėsk, mama, ko verki?
Ir nors vilioja kelias neramus,
Kelelio nepamiršom į namus.

Gyvenimas ne vien gražus.
O tu tik gero mokei mus.
Kaip nepaklyst, kaip nepaslyst,
Kaip iš takelio neišklyst.

Kada vaikus tu prie namų išvydai,
Tavo ašaros neužmirštuolėmis pražydo.
Neužmirštuolių pieva paupy.
Nušluostyk ašaras, ko tu verki?

Seniai seniai namus jau palikau.
Ir vis rečiau tave, mamyt, lankau...
Tačiau ilgam išliks man atminty
Neužmirštuolių pieva paupy.