Pra-De-Du

Žinau, ne kartą taip pasakęs:
Pra-De-Du,
bet iki šiol tik tiek, deja, ir likę.
Ar ne todėl ir vėl grįžtu atgal į ten,
kur pirmą kartą, nuoširdžiai pamanęs,
kad būsiu dar,
kad savo žodyje gebu
kaip alpinistas kalną
įsikibti į pasaulį —
tą, buvusį,
tą, būsimą,
tą, esantį dabar...

O kaip kitaip sugrįžti prie pradžios
be pra-de-du?

Va, jau vidurdienyje iš ligoninės grįžau.
Nors, regis, ne ligotas, bet...
O! Šventas Rokai, nesupyk,
norėčiau pakelbėti atvirai
nepaisant, kad
galbūt tiktai dievai mane išgirs,
kurie ne kur kitur,
o irgi — manyje.

Mačiau ligonių daug
ir nieko — prie ligonių...
Taip tuščia, kad atrodo ir manęs,
prie jų atėjusio, per daug.

Žiūriu į Juozą (juozupuką),
jis žiūri į mane.
Ką pasakyti tau, Žmogau?
Pasekti pasaką,
kad po ligoninių sugrįžta tik sveiki
ir ne mažiau, kaip šimtą nugyvena?

pra-de-du...

Galbūt šį kartą man pavyks
apglostyti ketinimus eilėraščių kalba,
prie jų priglausti prozą
ir savimi kaip traukiniu
važiuoti, ūkti, gausti
ir nemanyti, kad galiu nebūti,
kai reikia žmogui šitaip sunkiai vežti.

...Ligonių daug,
o gydytojų — anei vieno...

Vilnius, Balsiai
2013 07 28
Pelėda