Tai saugai, Julija, žemaičių pilką žemę,
Siela įaugusi į sausą medį.
Matai toli. Net ten, kur miškas dangų remia.
Tiktai sunku, sunku stovėt bežadei.

Kalbėti už tave dar nieks nedrįsta,
Nes kas gi žodžių tiek gražių surastų
Tai dūminei, prastai kaimiečio gryčiai,
Palangėj jos darželiui su radastom?..

Ponų name, lentynoj knygos guli,
Seniai rašytos, metų metais leistos,
Vaikystės akimis, atrodo, vėlei žiūri,
Išblukusios, šiam laikui netgi keistos.

Nereikia versti, dar girdžiu, kaip šneka
Jose Kurmelis, Katrė, Vingių Jonas.
Kažką pagautas senas velnias vapa,
Lig šiolei likęs po margais sijonais.

Ne, tai ne raštai, tai ne senos knygos —
Žemaitija visom spalvom nubėga,
Dainos garsais keista kalba prabyla
Ir nuo tada medum širdy nusėda.

Toks keistas jausmas, tarsi būčiau buvęs,
Nors augau taip toli, ant Nemuno pakrantės.
Tai vis apsakymai, daugkart skaityti Julijos,
Rašytojos Žemaitės nuo Bukantės.