Liepos 28 d.
Esu kartą stebėjusi, kaip į stiklinę kokį vandenį nešvarų įpylus, visos drumzlės nusistoja dugne. Ilgai stebėjau, o tik dabar pastebėjau, jog ir gyvenime taip būna. Viskas kartais taip makatylinas, taip maišosi, sukasi, ir tu toks laimingas, toks pilnas emocijų, nežinai, bėgti šen ar ten, džiaugiesi visokiais šūdniekiais, nevaržomas gali mylimą žmogų apglėbti ir rėkti, vis rėkti, kaip jį myli, net jei prieš porą minučių šaukei „nekenčiu“. Bet tosios stiklinės dugne galiausiai viskas nusistojo. Visiškai viskas. Ir gyvenime taip pat — rėkauji dieną, dvi, savaitę, mėnesį, paskui aptingsti, pagalvoji: o kam? Atsibosta ir nusistovi... Kai pavargau į tas drumzles žiūrėti, stiklinę pajudinau — viskas vėl taip sklandė čia pamažu, čia greitai. Čia paviršium, čia padugne... Greičiausiai ir gyvenime taip reikia. Išjudinti iš to prakeikto mirties taško niūrias dienas ir irtis pirmyn, šiek tiek prieš srovę, šiek tiek pasroviui. Niekas, ko gero, neprivers drebėti iš laimės, jei pats tos laimės nesivaikysi. Nė vienas tau jos kaip alkanam vilkui į nasrus neįkiš net ir prie geriausio noro. Reikia kažką keisti, kažką daryti, kol kasdieninė duona neišvarė iš proto. Išverčiau tą stiklinę galiausiai, nebeliko nei drumzlių, nei vandens skaidraus. Tiek to, gyvenimas dar liko.