Žemės metai milijardus mena,
Jų daugiau negu kad keturi.
Dieviškieji mitai jau paseno,
Žmogiškąją kilmę sužinot turi.

Dar neglostė ir nuogalių Kopos,
Dar nebuvo Baltijos plane,
Ir nebuvo jokios Europos
Su žeme plokščia ar apvalia.

Protėvių nekaitino joks „bilis“*,
Ir neišpažino įvaizdžio dangaus
Jis įvardintas — homo habilis;
Sandara jo — sumanaus žmogaus.

Virš galvų kaip ir dabar jiems švietė
Tūkstančiai ar gal daugiau žvaigždžių.
Ilga protėvių grandinė kvietė
Praeities gelmėn — ieškot pradžių.

Žemė ruošėsi priimti žmogų,
Kūrė Protėvį ilgai ilgai...
Jis nebuvo antropoidas blogas,
Nors apaugęs su rudais plaukais.

Protėvių ausytės smailos tokios,
Judančios radarų judesiais.
Akys apturėjo antrą voką.
Abi lytys – su barzdų šeriais.

Tų gorilų ar orangutangų
Švietė iltys vien tik patinų, —
Neišdrįso jie sušokti tango
Su tuo „homo sapiens“ vainiku.

Kas anksčiau gamint pradėjo kruopas?
Gal būt koks iš tarpo sumanių?
Gal šampanzė, gal pitekantropas?
Pastarasis — protėvis žmonių.

Kelias slinko ilgas ir nelengvas,
Nes svarbiausia — vaikščioti stačiom.
Bendras urvas, maistas irgi bendras,
Kad netrūktų, tai kasdien medžiot...

Reiškia, tai Komunos tikras pradas,
Ir dievų nebuvo nė vienų.
Sukosi istorinis tas ratas
Iki mūsų sergančių dienų.

Ačiū ilgai protėvių grandinei!..
Jeigu trūktų nors vienos dalies —
Nebūtų Valdovų rūmų, vyno
Ir elektra apšviestos šalies.

Nebūtų ir Krizės sunkmetinės,
Ir galvažudžių vis žudomos tautos.
Padidėtų gal lietuvių minios
Ant dirvonais žemės paverstos.

Gal ir vėlei žemę art pradėtų
Ir kiekvienas tai laikyt garbe?
Kai žemėlė vėl javais žydėtų —
Nesunyktų ir žmogus darbe!

*bilis (lot) – tulžis