Durys užsitrenkė be kelio atgal.
Vėjo neliko, bet, žinau, visai neramu.
Už laiko upės užgeso ištartieji sakiniai,
Tik atminty pernelyg aiškiai teberusena
Nieko tąkart nepranašavę žodžiai,
Užaugę išėjusiojo lūposna.

Paskutinis rytas, tasai sprogo kaip ilgai delsusi mina.
Nedrąsu sakyti, kad viskas taip paprasta.
Visai ne. Tą, kurį mačiau, pasuko antruoju keliu,
Nespėjęs ištarti sudie — gal taip lemta.
Tuo tarpu lauke tebeošia pušys,
Tebylodamos tekantį laiką liūdnai lašnojant...