Aplink tave būriai žmonių,
Bet kiek iš jų tavų draugų?
Pažadai ir beprasmės tuščios kalbos —
Nesulauksi niekados iš jų pagalbos.

Apsisuki ir vaizdas užtemsta,
Griūni, akys ašaromis patvinksta.
Susiimi už neramios skaudančios galvos,
Nenori būti iš šitos žiaurios žmonių kartos.

Nejaugi tu turi tikrų draugų?
Kiek sklando jau ore tavų paslapčių?
Ir tu keiki save, keiki kitus,
Už ką tu buvai toksai patiklus?

Tikėk savimi, dar šansų yra.
Spjauk į kitus ir eik šia žeme.
Ko gero, tik vienas su savo pagalba,
Nes liks dar ilgai širdy ta skeveldra.

Skeveldra aštri, žmonių apgauta,
Ir tu — būtybė viena palikta.
Bet nepasiduok, mylėki save,
Tikėk savimi baisiausiame mūšio lauke.