Oi, toli toli matyt tau tenka,
Daug toliau nei žydinčiom lelijom,
Gal tik medžiai pamiškėj pralenkia,
Lapais virš visų šlamėt iškilę.

Tik dabar vėlu į mišką gręžtis,
Saulė jau seniai už jo nubėgo,
Tuoj vėsa, tamsūs šešėliai rasis,
Paniūniuos ramią lopšinę mėnuo.

Pailsėk ir tu palenkus galvą,
Tegul rasos žiedlapius suvilgo,
Gražią dieną baltas rūkas žada,
Išsidraikęs pievose ant smilgų.

Gal ir man sapnuosis šviesios dienos,
Kai per greitai vakarai trumpėjo,
O pražydusios prie kelio liepos
Pavydžiu žvilgsniu namuos lydėjo.

Neliūdėk dėl saulės — ji kaskart sugrįžta,
Šios akimirkos abiem nerasti,
Praeities spalvų rytojus nepažįsta,
Vis naujų prisirenka per naktį.