Medžiui

Stiebies aukštyn, nors tu esi tik medis...
Kas šaukia ten, anapus debesų?
Jeigu dažnai manosios akys gręžias,
Tai tik todėl, kad aš žmogus esu.

Šaknim į žemę, šakomis į viršų,
Dangui aukoji žiedus ir vaisius,
Tarsi norėtum, kad jis nepamirštų
Palaiminti žaliuojančius medžius.

Šviesos trauka gyvybei begalinė,
Į ją nubėga mūs visų keliai,
Gal bus ji toji, amžina tėvynė,
Kurios ieškot gyvenant privalai.

Skirtingi mes, bet prigimtim panašūs
Ir amžinu tyliuoju troškimu —
Tau šakomis, o man svajonėm gręžtis,
Kur net nakty tamsiausioje šviesu.
skroblas