Pagaliau atsirado ir meistrai. Teisingiau pasakius, meistras Ivankus ir moteriškė. Turbūt žmona.
Įdomu, ką jiedu veiks, prie tokio didelio ir svarbaus darbo?
Vyras trumpas, drūtas, raumeningas, plika galva, o šalia – jo verta moteriškė. Ji nedidelė, storulė, apskrito veido, tvirta, matosi, kad bus gera pagalbininkė. Bliūzės rankovės iki alkūnių atraitytos, balta skarytė ant galvos po smakru užrišta bobiškai – moteris visiems kėlė pasitikėjimą.
Pirmą dieną jie dar nieko nedirbo.
Tame gale, kur linų supirkimo punktas, abudu pavaikštinėjo, pamatavo, tada skersai gatvės iškasė negilų griovelį, pilną prinešė smėlio, dar prie jo arčiau prinešė akmenų, o jau kitą dieną, atėję iš ankstaus ryto, ėmėsi darbo.
Pirmiausia vyras, atsiklaupęs ant kelių, sudėjo į eilę, parinkęs maždaug vienodo dydžio, akmenis į griovelį su smėliu, o paskui prie jų glaudė kitus. Gražiai, akmenį prie akmens, kelne užkabinęs smėlio, dar pabarstydamas juos iš viršaus ir šonų, pastuksendamas nemažu kūju ir vėl smėliu užpildydamas tarpus.
Taip ir prasidėjo darbai.
Paėmęs akmenį į rankas, Ivankus dar jį pavarto, pabando vienu ar kitu šonu priglausti prie jau įdėto, o kitą, net jo neapžiūrėjęs, deda iš eilės ir žiūrėk – šis taip gražiai priglusta, lyg būtų čia buvęs.
Vėliau, nesirinkdamas deda akmenis iš eilės, koks papuola, o žymiai didesnius tuojau čia pat, atsisėdęs ant smėlio, įsispraudžia tarp kojų ir su dideliu kūju suskaldo. Tam tikslui jam pritvirtinti prie pėdų iš sunkvežimio padangų padarytas apavas, kad būtų mažesnė atatranka ir jis, atėjęs į darbą, juo apsiauna.
Ivankus, sudėjęs kokį metro dydžio lopinėlį, pamatuoja gulsčiuku, pastuksena kūju ir dirba toliau.
O ką veikia moteris? Ji visą dieną dideliu odiniu krepšiu velka akmenis iš krūvos ir smėlį arčiau prie vyro, kad šis, negaišdamas laiko, galėtų dirbti savo darbą.
Iš šalies pasižiūrėjus, kas čia tokio nešioti akmenis, bet, kai reikia visą dieną, nuo ankstaus ryto iki iki vėlyvo vakaro tampyti tokius svorius, tai po darbo rankas ima taip skaudėti, kad nepraeina nė per visą naktį.
Kiek migus, kiek nemigus, moteriškutė keliasi anksti ir kartu su vyru Ivankum stoja prie darbo.
Pietus abu pavalgo vietoje. Dažniausia lašiniai su duona, kitą kartą duona su sviestu ir sūriu, vandens atsigerti, ne bėda. Kiekviename kieme šulinys, gali gerti kiek nori ir niekas negaili.
Anksčiau miestelyje Ivankų nebuvo. Iš kažin kur atsiradę, žmonės kalbėjo, kad iš Gudijos ar Rasiejos, mat kalbėjosi tarp savęs nemūsiškai, išsinuomojo iš vienišos našlės kambarėlį ir atsigabenę čia apsigyveno.
Našlė, norėdama šiek tiek užsidirbti, užleido jiems kambarėlį su virtuve, o pati išėjo į kamaraitę. „ Ne visam gi gyvenimui, tik per vasarą. Pagyvens žmonės, kol išbrukavos, ir išvažiuos, o man liks keli litai uždarbio“ – pagalvojo našlė.
Sparčiai dirbdami visą savaitę, Ivankai šeštadienio popietę anksčiau baigė darbą.
Parėję namo, turbūt gamino valgį, nes iki vėlumos rūko kaminas. Kvepėjo verdama  mėsa ir  dešros sriubai, o keptuvėje čirškė kiaušinienė su svogūnais.
Kol kaito puodai, moteriškė suvaikščiojo į krautuvę. Ji prisipirko alaus, degtinės, barankų, saldainių. Tada abu baliavojo iki aušros, būtinai ir našlę į svečius pasikvietė.
Kai ryte žmonės kėlėsi, Ivankai ėjo miegoti. Prabudo tik apie pietus, būdami neišsimiegoję, pagiringi, pikti ir irzlūs... Pradėjo kibti vienas prie kito, kol  susimušė.
Ką jie ten tarpusavyje veikė pirkioje, niekas nematė, tik po kurio laiko kilo baisus triukšmas: spiegė moteriškė ir storu balsu rėkavo meistras Ivankus. Po kiek laiko viskas lyg ir nutilo, bet staiga atsidarė langas ir pro jį į brukavojamą gatvę ėmė skrieti virtuvės rakandai: puodai, šaukštai, peiliai, šakutės, žvangantys kibirai, bulvinės ir burokinės tarkos, drobiniai maišiukai su miltais ir kruopom, mazgotės ir rankšluosčiai... Žodžiu viskas, kas pasitaikė po ranka.
Namie neliko nei bliūdų su nebaigta valgyti mėsa, nei keptuvės su kiaušinienės likučiais. Pro langą išskriejo lašiniams pjaustyti lentelė ir net šluotražis...
Kiek tik miestelyje buvo žmonių, išgirdę neįprastus garsus, visi ėmė rinktis prie našlės, pas kurią gyveno Ivankus, namo. Subėgo ir vaikai pasižiūrėti nemokamo „cirko“.
Vyrai kvatojosi, o moterys žegnojosi...
Vaikai įsidrąsino net prie lango pribėgti ir žvilgtelėti į vidų, o motinos ėmė bartis.
– Nelįskit taip arti, žiūrėkit iš tolo, o tai gausit kokiu kočėlu per galvą.
Šunys ėmė rietis dėl netikėtai viduryje gatvės atsiradusio dešros galo, o tie, kuriems nepavyko nutverti dešros ar mėsos gabalo, laižė ir tarškino nemazgotus bliūdus, šaukštus, varinėjosi barškindami po gatvę keptuvę ir riebią lašiniams pjaustyti lentelę.
Kai virtuvėje liko tik tuščios lentynos, iš pirkios išėjo ir pats meistras Ivankus. Pamatęs gatvėje susirinkusius žmones, šiek tiek susimėtė, bet tuoj „įėjo į rolę“ ir, uždaręs langą, užvėręs langines, atsisukęs į „publiką“ paskelbė:
– Buvo apžvalga, o vėliau bus kinas, bet tam kartui pertrauka...
Visi juokėsi ir, kiek pastoviniavę, išsiskirstė. Ką čia beveiksi, kai jau pertrauka?
Gatvėje liko tik vaikai ir šunys. Vaikai laukė, gal tikrai prasidės kinas, o šunys dar ilgai turėjo kuo pasmaližiauti.
Už langinių stojo visiška tyla.
Po kurio laiko iš namo išėjo balta skaryte užsigobusi moteriškutė, į tą patį odinį krepšį, su kuriuo tampė akmenis, susirinko išmėtytus daiktus, įsinešė juos į vidų ir užsidarė duris.
Iki pirmadienio ryto našlės pirkutėje ramu, o ryte tik išaušus, Ivankus su žmona vėl ėmėsi darbo.