susikūprinęs padaras
mįslingais veidais
neįminamom minom
stiklinio žvilgsnio akim
gyvena su benamiais
katinais akligatviuos
normalūs žmonės
jį vadina kauku
jo šalinas vaikai
juo šlykštisi praeiviai
netgi valkatos
kai jį netyčia sutinka
išnyrant iš už kampo
su panieka nusispjauna
nusikrenkščia
dar pasiunčia į kuo
toliausią kraštą
sušukdami :
“beprotis”
bėga toliau
o tas neperskaitomas
siluetas tyliai slenka
susilieja
su senamiesčio
skersgatviais
ir balandžiai vakarais
lyg ant laktos nutupia
ant jo kaulėtų rankų
tykusis kaukas
užmiega savo mylimąją
naktį apsikabinęs
kartu lesa su balandžiais
duoną iš maldos
nuolankiai žingsniuoja
savo keliu
už viską labiau dėkodamas
kad jį rado
kad ištikimai nei jis
nei jo jis visgi neapleido
taip eina
viens į kitą įsikibę
kai tą keistuolį paspiria kas
jis tik pažvelgia
savo stiklinio
žvilgsnio akim
keistai nusišypso
kažkas ryškaus jose sublizga
tada jis pasitaiso
savo skylėtą skrybėlę
keliauja toliau - - -
sykį jį rado
ant aukšto skardžio
tą bevardį
balandis tupėjo
ant sustingusios rankos
o tvirtai sugniaužtam
delne rado skiautelę
kurioje išblukusios raidės
“arčiau Tavęs, ganytojau.
Tavo avelė” - - -
štai ir viskas
tokia tad istorija.