3.

Stebiu vaikus, žaidžiančius smėliu. Kasa duobutes, žarsto smėlį, žydromis akutėmis žiūri į banguotą jūrą, krykštauja. Pagyvenęs dėdulė lėtais žingsniais praeina pro vaikus nuleidęs galvą, lyg jų nematytų — aplinka nebeturi jokios reikšmės. Jauna dama didžiuojasi savo nuo saulės paskrudusiu kūnu, demonstratyviai rodydama savo privalumus erotiškais judesiais, kad būtų kažkieno pastebėta.
Kiekvienas maždaug žino, ką ir kaip daryti konkrečiu atveju, tik, aišku, reikia pagauti progą kaip tą laimės ir sėkmės paukštę, kuri, deja, ne visiems pasirodo.
Pagalvojau, kad smagu užkasti smėlyje savo kojų pėdas, arba — kai užkasa kitas. Tada palinkstame prie stiebo smilgos, blaškomos vėjų. Abu ilgai žiūrime į dangaus mėlynę, į horizontą.
— Prie horizonto viskas taip, kaip ir čia, tik viskas — sumažintu mąsteliu, — pratarei.
— Prie jūros — kitaip, — žiopelėjau ir pridėjau. — Jūros horizontas beribis, todėl ir traukia kaip magnetas, kaip masalas žuvims.
— Prarijai ir užkibai? — ironiškai šyptelėjai. — Suvalgys arba tiesiog praris!
— Nebūtinai, — mėginau aiškinti. — Gali ir paleisti, juk tai — hobis, pagaliau — azartas. Jūra neatleidžia už padarytas klaidas.
— Žmogus elgiasi kitaip, bet labai panašiai, — patikslinai.
— Jūra iš anksto perspėja, kokia ji bus už valandos, už dviejų, o žmogus? Iš geraširdžio tampa žvėrimi, arba atvirkščiai, nors šis variantas gan retas. Putotos bangos nurimsta, pavargsta. Atslūgus įtampai, tampa pilkai žalia, pavargusi, — aiškinu.
— Ar tik laikinai ateina pastovumas? Ramybė? — netikėtai paklausei.
— Šiandien paskutinė poilsio diena šiame kurorto kampelyje. Mintis jau dėlioju į stalčiukus, į skaitmeninę laikmeną, vaizdo ir foto nuotraukas, į paskutinius įrašus sąsiuvinyje. Visa tai išliks arba sunyks bėgant metams. Išliks tik krislelis, smiltelė vieno ar kito fakto, kuris giliau ir ryškiau įstrigo į atmintį. Gyvenime būna daug tokių gražių ir ne visai malonių akimirkų, kurios savaime išsitrina, išnyksta. Kartais po daugelio metų atgyja prisiminimuose.
— Juk tai natūralu, taip turi būti, ir taip bus visada, — atsakai.
Susimąstau. Nemalonumai ir sukrėtimai įsirėžia ryškiausiai. Trumpos linksmybės — vienadienės plaštakės — atlekia ir dingsta nežinioje, sukeldamos tik vienkartinį pasitenkinimą. Lieka tik tai, kas niekada nesikartoja — įsminga, įauga giliai šaknimis kaip medžiai į gruntą. Paskui subujoja, pražysta, išaugina vaisius, pamaitina kūnus ir sielas.
Daiktai, buitis neturi tiek daug prasmės kaip dvasinis pakilimas arba skrydis į tolį, į kūrybinę erdvę. Nusisukame nuo nemalonių buitinių problemų ir kalbų, kai mintys vis veda į tolį. Ten — ramybė, harmonija, spalvų muzika...

Žaidžia
smėliu vėjas,
beria į akis, į plaukus.
Bangos ritas į krantą,
debesys — vagys.

Sklando kirai virš kopų,
tolyje — laivo miražas.
Bėga mažas berniūkštis.
-
Šypsena —
mėnuo.

Jau greitai kelias pasisuks namų link į senas išvažinėtas vėžes.
— O gal į naujas? — paklausei.
— Deja, — atsidūstu. — Šiandien dedu daugtaškį, rytoj gal pratęsiu. Kas žino?
Tik vienai jūrai pasakiau „Sudiev!“  
— O man?