Siela į nebūtį grimsta
Neteisybės neiškentėjus,
O viduj nauji pojūčiai gimsta...

Lyg vaiduoklis aš vaitoju,
Vietos sau nerasdamas.
— Gelbėkit mane! — kartoju.

Sutikau aš Belzebubą,
Iš tamsos išnirusį,
Jis mane dabar augina.

Ištremti mes iš Edeno
Kaip šunys paskutiniai,
Eikime atgauti jo!

Ir patraukė dvi būtybės
Iš tamsos ir iš šviesos
Į pasaulį tos dievybės.

Pasitiko cherubinai
Mus prie sodo vartų.
Liko tik sparnai mediniai.

Sodo vidury sėdėjo Dievas —
Lyg iš medžio padarytas,
Sutrupėjo jis ant pievos.

Pasaulis mūsų bus dabar,
Ir jau bus čionai nauja tvarka,
Atsivers nauja byla.