Vilniaus miestas brukavotas,
Aukštais sniegpusniais užklotas.
Naujas Seimas nebemiega:
Bet kieme nešluoja sniego,
Daug dažniau komunikuoja,
Fiskalizmu operuoja.
Asignavimai bus tokie,
Kad neims ir mero juokas...
Pijušas Ramentas-Darom
Vyksta Vilniun, — kas ten daros?

Jis pats mėgsta viską dirbti,
Atliekas švariai surinkti.
Krizė vardą jam padarė —
(„Teleke“ išgirdo „Darom“.)
Tam senajam Vilniaus mieste
Vargšui žmogui tapo riesta:
Saugokis, kad net prospekte
Į nelaimę nepatektum,
Kaip ištiko be jo valios
Pijušą Ramentą-Darom.

Vos atvykus šaltą rytą,
Ant galvos varveklis krito.
Krito jis nuo daugiaaukščio
Ir prakirto žmogui kiaušą.
Kaip išgydyti tą traumą,
Kuri jam sveikatą griauna?
Gal nukakt prie Aušros Vartų,
Tikintieji kad užtartų,
Kad paduotų litą, kitą —
Dar ir duonai gal kiek liktų?..

Bet policija nesnaudžia,
Tankiai tokius tipus gaudo,
Kad sarmatos nedarytų
Mūsų laisvei atstatytai...
Ponai vis įrodinėja,
Kad gyvenimas gerėja.
Bet gerėja jis ne vargšams —
Tiems, kurie biudžete naršo!
Ne kokios jis šiandien formos —
Nebetinka ES normoms!