Vincui Giedrai

Prabilo Meilė ir Kova,
Tarp šūvių gimė Žodis,
Kryžiuota amžiais Dainava
Gyventi kils, atrodė...

O draugas jo Žeimių šile
Mokslus kitokius tęsė...
Jau nesakys, kieno valia
Tada jis metė klasę?..

Nelinko vėtroj ąžuolai,
Darbo žmogaus auginti...
Juos kirto doleriais žaliais,
Kartu ir šviesią mintį.

Dainom dainuota Dainava,
Prikrovus javo kluonus, –
Kaip greit pasikeitė nata –
Nebeauginti Duonos!

Jos riekė ta, labai sprangi –
Išganymas, tai kryžius.
Ir kerta kūną lyg angis,
Sunaikint pasiryžus!

Ir akmenį suradęs sviesk,
Sviesk, Dovydai, į Žmogų,
Kuris tikėjo tuo, kad švies
Tiesus kiekvienas žodis.

Nelinko vėtroj ąžuolai, –
Tik per trumpai žaliavo,
O kaip reikėtų mums nūnai
Narsios jaunystės tavo...