Džiugu sutikt senus draugus,
Bet kaip anksčiau jau nebebus.
Neverta grįžt, keliai jau išsiskyrė,
Visa kas bendra jau seniausiai mirė.

„Tu“ ir „aš“ jau nebe „jūs“.
Žinojai, kad kada nors tai pražus.
Neapgaudinėk savęs,
Nebereikia niekam jau tavęs.

Pasišnekučiuot: kas naujo, gero
Netrukdo niekas ir bent be melo.
Žinai, netruks tas pokalbis ilgai,
Nors ir pabūt sutiktumei mielai.

Kuri naujas idėjas ir planus,
Staiga supranti jog nieko nebebus.
Nes nebesuvesi jau kelių,
Nebeištarsi niekados jai to „myliu“.

Kodėl? - savęs tu klausi,
- Pasitikėjimo atgal jau nebeatgausi.
Tą patį pasakyt gali ir jai.
Paleiskim, pamirškim tai visai.

Gyvenimas dar net neįpusėjo,
O kaip viskas pasikeisti spėjo.
Tad tikrai dar visko bus,
Be draugo dar nė vienas nepražus.

Bet grįžkim dar prie susitikimo:
Iš pradžių niekas neskubėjo prie palikimo,
Regis, viskas liuks - labai gražu,
Bet į pabaigą tau pasidaro net labai baisu.

Bijai vėl apsigaut,
Atgal į praeitį keliaut,
Jei išdavė jau kartą,
Išduos ir vėl, ir gal ne kartą.

Tiesiog nereikia to, kas buvo,
Keletas jau ten seniai užkliuvo.
Bet nekartok senų klaidų,
Nemėgdžiok pagaliau kitų.

Žinau, kad jau gailiesi,
Pažadėk, kad ašarų dėl jos jau nebeliesi,
Kad savą istoriją iš naujo kurt pradėsi,
Kad visą, kas brangu, dabar palikt nebegalėsi.