Mano šokančios, žydinčios,
Nardančios vasaros,
Tarsi žuvys išdykėlės,
Vartai širdies atverti,
Išaugtinėm suknelėm
Sagučių kilpelėm išplyšusiom,
O karoliai lyg žemuogės —
Smilgom siūruoklėm verti.
Pasėdėk, kol išeisi
Į atilsio laukiantį rudenį,
Kai rūke pasiklysta
Beburiai svajonių laivai,
Kai rugiagėlių mėlyni raštai
Išblunka negrįžtamai.
O mes tampame žemiški,
Rudenio skausmo verti...