Pameistrys namisėda
.
Kirstų rąstelių tiltas
Nesudundės, girgždės
Dangus, žiogų pripiltas,
Kai lenksiuos link žvaigždės.
Man tokios buvo grindys
Mansardoj. Ten dingau,
Griežlėms posmavęs, mindęs
Mintis... Ten pamigau.
Tai rudeninės žolės
Siūravo. Ilgesy
Kūreno krosnį savo
Pilka rimtis skalsi.
O žingsny vos abipus –
Vasarvidžio giedra,
Žydrai žieduos pakvipus
Dienos gaudi tyla.
Kai debesų šešėliuos
Pritildavo strazdai,
Nė dyglio tylutėlio
Gal nebeišgirdai.
Pakrūmių ilgšės gėlės
Ten švietė, ten tiršta
Tvanka prieš naktį kėlės,
Iš dykio parkviesta.
Lig švidrui šventės švęsta
Žiogų ir skrabalų.
Lig jų lyg sulai gręžtas,
Ir štai – stiklan pilu.
Mat ajeruos ten plaukę
Akivarai žvaigždėm.
Kai taip glaudi, ko laukei,
Gal jau darnus perdėm...
O tiltą štai atstatėm,
Ir kūlgrindas – seniai,
Pačiu šalčiu, man sakė,
Jas painioję velniai.
Tad amžiuos žydra būna
Ant lieknų, praeini,
Kur džiūstančios viršūnės
Prieš švendrus vandeny.
Sklęste kaip sielos sklandę,
Parimome tenai,
Kur veidrodžiuos padangė
Ir debesų kalnai.
O saulė kad nušviečia
Gėles! Visai ramu
Paskum, pro dilges, kiečius
Parplaukiant link namų.