Aš parašysiu maldą tau
ant lapo geležinio,
neleisiu šitaip laikui
nusinešt jos užmarštin.

Tylėsiu naktimi tik tau
kai šaltis blės ledinis,
užmigus vaikui
sapnu gal grįšiu dabartin.

Nebekalbėsiu jau beprasmių žodžių,
neberašysiu smėly tirpstančių raidžių.
Surasiu gal pasaulyje lašelį grožio,
kad pasakyčiau – aš džiaugiuos, jog gyvenu.