Šią naktį lyja lietus.
Gurnėdami vandenys krenta kaskadomis.
Einu tiltu, lipu laiptais. Lūžta pakopa.
Akys, it pabaidyti paukščiai, suplazda – tampa akvareliškomis.
– Tik nepaleisk, – šnabždu. – Laikyk mano ranką kuo ilgiau.
Tavo lūpose įžvelgiu švelnų gailestingumą.
– Tik nereikia gailėtis, nereikia, – kartoju.
Ten, smėlio kopose ilsisi vėjas!
-
Kalendoriaus lapelis
išbluko.