Štai nubėga per debesis ragana,
Šatrijoj patranki mūs puota,
mintyse kažkas mus sudegina,
o mes nedegam nedegam, ne.
Bet užsiplieskia visos paskliautės,
liepsnos laižo ir žmogų, ir žemę,
o dangau, dar nebauski, paliauki,
dar tik kuriančios išmintys gema.
Mums krūtinėse žiebiasi ugnys,
gimsta žemėj vaikai tarsi gėlės,
dar nesiveria nuodėmių dugnas,
mūs gyvenimas tik patekėjęs.
Kaip valdovai dar žengiam per žemę,
galvas saulėj it deglus iškėlę,
dar darbai tik geri rankų valioj,
mes visi - šių laikų prometėjai.
Ar iš amžių žilų mes atėję -
prometėjai ir raganos, laumės nedrąsios,
ar išeisim su rudenio vėjais
žemėn ugnį nuo skliauto atnešę?