8
iškalbingos tylos santrauka

Aišku iki skausmo, bet netikra.
Žinoti nereiškia patirti,
Mintimi lakia aprėpti,
Nereiškia turėti.

Užspringsiu mėnuliu naktyje bemiegėje,
Ištars: lemtis nudobė.
Grindinio plikomis pėdomis nepalietus,
Į duobę žvelgti —
Ne tas pat, kas iš duobės
Ar nuo grindinio parklupus,
Nors aišku iki skausmo, kad sopės
Kaip prarastis eilinė.

Grindinys buku žvilgsniu,
Bet čia kariauja mintys
Ir šaknys po žeme
Visai ne dėl tos prakeiktos saujos,
O tai, kas saujoje yra.

Bet pergalėje soties nėra.
Žiniuonys žino žinią.
Žvaigždės šviesa tyli,
Įpuolusi į tuštumą prakalba,
Tarytum tuštuma kalbi.
Lemtis tyli, bet spyris mirtinas
Ir paslaptingas.

Rugsėjo rytmečio apyaušryje
Plykstelės sidabrine liepsna
Pakrantės smėlyje viksvų kupstas.
Tykūs vandenys į krantą plakas.

Nurimęs dėkis žarą lyg pagalvę,
Juk sugrįžai į prarastą:
Čia ne tik tyla tyli, bet ir liepsna,
Ir platūs vandenys, ir dangus,
Niekingas viksvų kupstas ir smiltis
Tyloje skamba —
Nėra tuštumos būties pilnatvėje.

Šventosios patvankoje nuskendo bokštai,
Bet lūgnės plyksteli gelsva vilties šviesa
Iš paslapties gelmingos ir bedugnės.

Neįgalus be tos prakeiktos smilčių saujos,
Be viksvų kupsto, be paslapties miglos.
Kokia didi pagunda ir apgaulė
Saldžiai kartūs žodžiai iš kalbančios tylos.

Pelynas ir nektaras, ir kokia trumpa kelionė,
Tarsi viešnagė, dovanota be jokių ženklų.
Pamiršęs, ką žinojau, tapau reginčiu, staiga išgirdau tylą
Ir, nuostaboje praradęs amą, vos vos lemenu:
Kaip aš ilgai buvau išėjęs ir ką tik sugrįžau,
Lyg žiopčiočiau gyviu vandenų ant kranto,
Be jokio ženklo, be jokio garso.

Jau šaukštai po pietų, jau matosi
Pakelė, kurioje velėną užmaus ant akių
Neregių — bus vis tiek buvusiam
Be pavydo ir be sarmatos,
Kaip niekui dūlėti po kojomis pušų išlakių.