Natūrali blondinė.
Kai nusišviesinai,
tai net patamsėjai.
Blakstienos!
Treniruota manąja akim —
bus kokių penkiolikos myli metrų ilgio.
Dydis — „D".

Ne! Prie ko čia tie dydžiai?
Aš tikėjausi radęs
tavyje bendramintę
ir meilužę, ir draugę
viename asmeny.

Tu vis klausei:
kodėl nesakai man, kad myli?
Kad nupiginčiau žodį?
Aš jau kartą sakiau.
Jeigu kas pasikeis,
aš pranešiu.

Taip. Lig ašarų naiviai
aš galvojau, kad ta meilė —
ji kyšo visuose veiksmuose:
kai mums maistą ruošiu
(be mėsos ir svogūnų.
Kiaušinienė — o, fu!)
ir nešu tau į lovą
kartu su kava.

Pamiršęs apie save,
nuolat rūpinuos,
kaip užpildyti tavo laisvalaikį,
išeigines,
atostogas,
skrandį ir
kitus organus.

NA ir štai:
į trečiuosius metus
(ta data vien iš vienetų —
taip graudžiai — juokingai simboliška...)
tu sukais nuolatos
tarp žmonių —
tai ne aš.
Ir dabar jau matau,
kaip tai buvo;
tas, trečiasis, moment
bus perskaitęs
tavo būdą ir norus.
Komplimentas.
Galbūt — net triaukštis.
Ir viskas — prilipai,
priklijavo.

O po to (kaip kitaip?) —
pusę mėnesio gėriau,
nebenutoldamas nuo lovos,
kol nustojau miegoti ir valgyt.
Su tavimi pabėgo
ir imunitetas, lig tol —
toks ištikimas, tvirtas.
Ir užpuolė visi pasalūnai sykiu:
pneumonija, stafilokokas
(ypatingas — auksinis),
aritmija, hipertonija,
parazitų kolonija,
prikibusi prie skilvelio širdies,
lyg plyšusioj vietoj
nubrizgę siūlai
kadaruoja, virpa
echoskopijos ekrane.

Man pasakė
tos moterys baltos,
ateinančios prie mano kateterio
keturiskart per parą,
kad visai neseniai
tai nebuvo pagydoma,
ir šnabždėjosi:
šitam seniai nesiskutusiam ilgšiui
ne tik neblogėja, nesiguli —
jis dar laksto nuogu kaklu
iš trečio aukšto į lauką,
kur minus 30, parūkyt!

Aš ištvėriau.
Sukandęs, suspaudęs —
dabar nesvarbu.
Po visų ligoninių grįžęs,
užrašiau juodu flomasteriu
ant raudonų krosnies plytų:
„NEPRIPRASI — NUDVĖSI.
NENUDVĖSI — PRIPRASI"

Pripratau.
Ir dabar nežinau:
tu vis dar ne viena
ar jau vėl ne viena...
Bet sakau tau — sau:
neverk radęs,
nesidžiauk pametęs.
Aš siunčiu
(vėl orus, oro ženklui tuo oru)
komplimentą:

Tu tokia ypatinga...
(vaidenaisi šalia
dar prieš 30 metų),
kad va šitaip — laužtai
ar kirstai sugebėjai
išmokyti galop mane,
kad Laimė, ta Tikroji —
visada manyje.
Ne daiktuose,
ne malonumuose
ir ne santykiuose.

Ir dabar
vis dažniau pavyksta
pasinerti į Ją
be šitų pagalbinių
priemonių.

2013 06 08