Vienatvė

Tačiau... man, minios šukei, visai lengvai pasiekiama,
galimas daiktas, nuostabiausia likimo dovana mirtingajam —
vienatvė, kuri mąstytojui — tiesiog neįkainojama vieta,
leidžianti įsismelkti į mirtingojo būklės šioje žemėje pamatus.
Arvydas Šliogeris, „Bulvės metafizika“

Ach, kokia tu įgeidi, nors jaučiu, jog myli,
Nors trikdo mintis išsopėjus gėla —
Beveidė iš pakampių žvelgia į gylį,
Kur užgimsta mintis ir siela.

Jau įvyko, ką likimas man skyrė —
Nektaras apkarto, apsalo pelynas,
Lelija į žodžius pavirto nuskynus,
O taurėj ilgesys vien ištvinęs.

Nesigraužk, iš pakampės tamsios man sublyksi
bekūnė mieloji mana —
Aš — tikresnė už tavo svajonių žaltvykslę,
Aš — tava, ne kaip toji dama...

Nepaliksiu tavęs toj skurdžioj mėnesienoj,
Kai arti taip skirties skirta valanda,
Tu nežvilgčiok į laiką abuoją ant sienos —
Ką mylėjai — su tavim visada.

Įgeidi, nes kas mirksnį mintimis tu išduodi,
Į svajonę skubi sapnuos ir bemiegėm naktim,
Bet grįžti visados į mano glėbį ir godžiai
Ieškai manęs tuščiame kambary...

Ach, mieloji, ačiū tau už godą saulėtą,
Kad įdiržusią sielą viltim gaivini,
Ir, kai mintys į neviltį grimzta iš lėto,
Kaskart nekviesta pas mane ateini...

Kai jau lapkričio darganos, šalnos ir gruodas,
Kai žodis užspringsta giliai gomury —
Ach, kokia tu dilgėlėtoje gėloje paguoda,
Taip švelniai apglėbus lepią sielą turi.