Vaikystėj aš nežaidžiau su lėlėm,
Nesižavėjau nei gyvūnais, nei gėlėm.
Patiko man skaityt apie moteris kares,
Tik, deja, aš kažkodėl nepanaši į jas.

Atrodo, aš išvis nepanaši į nieką —
Nusprendžiau, pažvelgusi į save.
Tuščių dienų rytais čia nebelieka,
Jos nuskendo ašarų upės dugne.

Nebūtinai reikia kažką atspindėti,
Galima likti tuo, kuo esi.
Kovoja troškimai apžavėti,
Žiba šviesa tamsiam debesy.