Baladė apie kultūrą

Dvidešimt pirmasis
Amžius kai atkako,
Tai gyventi ėmėm
Kaip prieš šimtą metų!

Gausios išretėjo
Darbininkų gretos,
Mat, jau išnaikintas
Proletariatas!

Be piliečių teisių
Darbo liaudis tapo —
Senąjį pasaulį
Ponai vėl atstatė!

Ir rinkimų tvarką
Tyliai uzurpavo,
Į savivaldybes
Patys nusigavo!

Taip nesąžininga, —
Bet to nebedraudžia.
Ponus rinks rinkėjai,
Tik ar reik jų liaudžiai?

Seimas apsistatė
Padėjėjų gaujom,
Už tad tie planuoja
Litus semti saujom!

Amžinajam Seime,
Tik tokie „etatai“,
Tad už tokį vargą —
Kompensuoja — matos…

Verkia pinigėliai
Už buržujų vartų,
Vis didėja kainos,
Apie dešimt kartų!

Devalvuoja litas,
Niekas jo nesaugo,
Bankininkų mitai
Plepalais apaugo.

Geras bankų skrydis
Vis bankrotais plaukia,
Procentukų dydis
Net pašiaušia plaukus!

Už tuos pinigėlius,
Kuriuos seifai „saugo“,
Piliečiai primoka,
Nes bankas — nedraugas.

Tuos visus finansus
Puikiai „panaudoja“;
Nepalikę šanso
Vis subankrutuoja.

Brangsta vėl benzinas,
O su juo ir duona,
Pinga vien tik vynas —
Jo marias parduoda.

Vėl apsiginklavę
Anstoliai „taisyklėm“,
Už skolas tau būstą
Atima iš sykio!

Įmonėlėms trūksta
Tekintojo doro,
O spauda „laisvoji“
„tekina“ vien orą!

Kaime žemės ūkis
Smarkiai sumažėjęs,
Verkia prie griuvėsių
Vienišos melžėjos!

Keikias traktoristai,
Jie be darbo — glušai,
Kur gi, komunistai,
Kurie ponus mušė?!

Bet šventa Trejybė
Iš dangaus mus stebi,
Kad nesubendrovyt
Nieks „Marijos žemės“

Vėl didėja kainos
Duonai pienui kurui,
Anstoliukai dairos,
Ką jiems dar „išdūrus“?

O su jais teisėjai,
Plius ir advokatai,
Sąjungą pasėjo —
Kooperuojas, matot…

Tų teisėjų tuntai
Prievartauja brolius,
Jie be advokatų
Bylų spręst nenori.

Baudos liaudžiai byra,
Su guzais į galvą:
„Kodeksas” taip skiria
Ir numato spalvą.

Jeigu ryšies skųstis,
Parašysi skundą,
Trigubai mokėsi —
Ir visa „rokunda“!

Tik jei išmaldausi
Iš dievų palaimą —
Susirasi lūšną,
Nykstančiame kaime!

Birželinės šventės.
Švenčia jas krikščionys,
Tai ir vėl uliokim,
Pavaidinkim ponus.

Švęsti jau suskatom
Nuo vaikų gynimo,
Lig Naujųjų metų
Vis skambės Tėvynė.

Po vaikų gynimo —
Genocido skausmas:
Pilk į skrandį vyną,
Pilk į skrandį „džiaugsmą”.

Korumpuoja miestas.
Korumpuoja kaimas —
Ištisinės fiestos,
Ir girtuoklių dainos.

Su alum reklama,
Su alum krepšinis —
Ir juodukams šlama
Pilnos piniginės.

O kaip pagarsėjo
„Žalgiris“, „L. rytas“ —
Krepšio daug mėgėjų
Nuo šnapso iškrito.

Nuo „komandų” farso
Ir biudžetas griūva.
Apmokėti reik dar
Ir „Valdovų” rūmus.

Po joninių šumo —
Jau ir mindauginės,
Tai išaukštins triukšmas
Lietuvą tėvynę.

Kol vėl išsiblaivo,
Kainos vėl pašoka —
Žmonės tapo naivūs,
Jiems striptizo dvokas.

Ekrane sumirga
Užpakalis nuogas,
Tai žvaigždes vaidina
Mergaičiukės „uogos“.

Ir dar daug „kultūros“,
Visko neaprėbsi,
Jeigu ja grožėsies —
Juodą putrą srėbsi.

Verk neverkęs, broli, —
Ūkanotos dienos,
Susiraski guolį,
Kol lauke dar šienas!

Niekam neberūpi,
Kad esi pilietis,
Tegu liaudis klūpi
Kaip parapijiečiai.

Jiems valdžia priskyrė
Pravardę — „senjoras”
Kad nebūt “mužikais”,
Kad ne tapt „bajorais”.

O „piliečio” vardas
Jau tik popierinis,
Liko jis bedarbis,
Jo teises pamynė.

Užsienis įdarbins
Tūkstančius piliečių,
Gražios sklinda kalbos,
Ten atvykti kviečia.

Bėga Jonas, Simas
Be mažiausio skausmo.
Kultūros likimas
Toks kaip Šapranausko.