Ant plonyčių voratinklinių gijų  persisvėrusi smalsi drėgmė, kuri stačiai limpa prie atdaros, tamsiai pilkoje migloje šiltais, balzganais iškvėpimais pulsuojančios burnos ertmės, kurie tarsi plaukiantys rūke nematomi laivai perskelia rūko okeaną ir duoda kelią iškvėptos sliuogimui. Nematyti net saulės ūselio žaruojant. Jam siaubingai sopėjo gerklę. Jis neatsitiktinai garsiai kvėpavo. Lyg kas jam būtų bronchus vata užkimšęs ar oro maišelius adata pradūręs. Jis įkvėpdavo visa gerkle, visą įmanomą orą įtraukdamas, visą plaučių talpą it guminę tampydamas, kad geriau jaustų stingdomo gomurio skausmą, dirglią vėsą, šiurkštų šaltį, gnaibantį vidinius gilius gerklės receptorius, kurie, toks jausmas, pratrūks rėkti ir kraujuoti. Tik šitaip jis junta kartėlio nurijimo ceremoniją, kad vienas nepažinus skausmas pasikeistų kitu, taip vienas antrą slopindami. Miškas ėmė šiugždėti, dūsauti ir jis prisiminė namie esantį vienintelį dalyką: paliktą užšalusių taukų sluoksnį keptuvėje, kuriame įklimpo musės.
— Galą gavo, šitokioje skaudžioje vienatvėje, - aštriai intonuoti žodžiai smilko jo karštoje galvoje, kol atvėsę atgimė nuoširdžiu gailesčiu.  Tai jos atvedė jį prie nuo rūko pluoštų dūstančio ežero. Jis stumtelėjo didžiulę faneros atplaišą į ežerą, rastą prie slidaus, klampaus, purvyne pavirtusio kranto, ir pats lėtai brido, iki krūtinės vandens valgomas, kol pasistiebė ir truktelėjęs atsisėdo ant plūduriuojančio medienos gabalo. Iki kelių jo kojos skendėjo vandenyje, lyg pusę jų ir nebūtų buvę, tačiau viso to nesimatė, rūkas tiesiog gulėjo akyse, jis tik jautė veriantį ežero šaltį, vandeningais liežuviais laižantį jo kojas, jo odą ir net poodinį sluoksnį (jei galima taip nelogiškai išsireikšti), ir juto, kaip tie liežuviai smelkiasi gilyn: per nervus, odą, audinius iki kaulinių plokštelių ir beveik iki vienatves šerdies. Jam norėjosi suspigti ir trukti kojas lauk, tačiau jis tik taškėsi, rankomis irstėsi tolyn, į ledinio ežero vidurį.
Jis stebėjo, kaip jos raitosi ir desperatiškai drebina sunkius sparnus dar šiltų taukų kūdroje, bet ką jis galėjo padaryti, būdamas vienatve? Tačiau jis netikėtai kažką sugalvojo: užleido muzikinę plokštelę, kurioje skambėjo ramaus ritmo bliuzas, tik taip galėjo palengvinti neramų pabaigos sliūkinimą ir priėmimą, prieš kurį seka individualybės atskirtis nuo pasaulio ir ištįsę ledo luitai momentinės, bet ilgos vienatvės, kurie sielą migdančio bliuzo dėka gal šiek tiek aptirps. Jam buvo visai nesvarbu ar musė turi sielą, o tuo labiau individualybę. Jį tiesiog slėgė kažkokia sava kaltė ir gniuždė pyktis, turbūt sau, bet jis to negalėjo jausti, atrodė negali pajausti nieko, kas dvasiška, išskyrus vienatvę. Jei kas ir dėdavosi jo jausminiame pasaulyje, jis to pavadinti nemokėjo, mat jis neturėjo patyrimo ir po jo keletos vienatvės valandų, kurių dėka mintys ir išgyvenimai įsisenėja, pradeda plotis ir slūgti, taip besikaupdami it brangios dulkės dvasinėje lentynoje. Ir taip vienišam žmogui būdingo dvasinio grynumo pati vienatvė neturėjo. Kaip, būnant vienatve, savęs bent minutei išsižadėti ir atsiskirti, kad vėliau galėtumei sugrįžti? Visgi, ta vienatvė buvo žmoguje, kuris dėl to nemokėjo jausti bei mąstyti, tačiau taip buvo iki sušalimo ir ežero, o visų pirma, musių, įstrigusių taukuotoje mirtyje, juk jos leido pamatyti save.