Grϋnwald: Te deum laudamus
Fragmentai iš poemos „Pagonys ir krikščionys“
Tam karui buvo ruoštasi seniai,
Labai seniai...
Ir ta diena ilgai laukta,
Ir pergalė garbingoji
Apgaubusi šlove – atėjo.
Tebus per amžius nemirtinga ji.
Griunvaldo erčioje aidi
Ragų ir liutaurų garsai –
Skambūs ir aidūs,
Tarytum muštų kūjais
Vario varpus...
Pasidabinęs karalius meldžiasi
Su jį apspitusia palyda,
Kurių dauguma,
Kuo švariausiais aprangalais...
Pats Tromba gieda iškilmingąjį „Te deum...“
Choras pritaria tam galingam himnui,
Tarsi tolimas Griunvaldo girių ošimas
Nerimastingas, piktą lemiantis
Ir sklindantis padebesiais iki Marienburgo
Pro dešimtis kryžiuočių pilių, pilaičių,
Priverčiantis drebėti negausias jų įgulas,
Belaukiant negailestingo atpildo
Už šimtmečiais teriojamus laukus
Ir gyvastį žemaičių, lietuvių ir slavų –
„Te deum laudamus...“
Į karališkąją stovyklą
Atvaromi belaisviai,
Besiramstantys vienas į kitą.
Kiti sužeistieji velkasi galuodamiesi...
Kiek daug kraujo?
Kiek daug kraujo?
Telkšo balutės,
Kraupiai driekiasi šūsnys
Ir atskirai išsimėtę,
Kraujuose pasruvę lavonai,
Įvairiaspalviai riterių žirgai,
Pilnoje ekipuotėje,
Kurių priešmirtinis kriokimas
Vis dar drebina mūšio lauką,
Ir jiems jau nebeišgirsti,
Tik ką prieš valandėlę skambėjusios
„Te deum laudamus...“.
Greičiau, greičiau, greičiau,
Aukokite dievams aukas.
Kokias aukas?
Ar priešus nugalėtus ir bejėgius?
Bet tai pagonių paprotys –
Krikščionys to daryti nebegali...
Tai kuo dievams įtikti?
Ar ant aukuro nudurtą ožį paaukoti?
Bet netgi ir jų per varstą nesimato.
Greičiau, greičiau, greičiau...
„Te deum laudamus“.
Tam karui buvo ruoštasi seniai,
Labai seniai...
Ir tokia, ilgai laukta,
Ta – kruvinoji pergalė aplankė mus...
„Te deum laudamus“.
Virš mirštančių laukų,
Plėšrūnai suka siaubo ratą,
Baisingai krankdami vis taikosi
Išlupti nemirksinčią lavono akį...
Už pergalę „Te deum...“ sugiedotas,
O už savųjų kritusių karių vėles,
Kas maldą sukalbės?
Karalius temoka tik vienas melstis
Ir pagerbti kritusius priešų riterius.
Saviems – pritrūko laiko...
Karių daugybe sukrenta ten kur stovi –
Vieni pavargę nuo trakių muštynių,
Kiti gal ir nuo riterių atsigabento vyno.
Ne visas juk spėjo statines sudaužyti.
O ką gi gerti trokštantiems nugalėtojams?
Ežeras ir upės vien krauju patvinę.
Razbainyko atgaila:
Iš peštyniu kitų jau grįžau didelių...
To kraujo dar jaučiamas kvapas.
Be jo, jau gyventi tikrai negaliu,
O Griunvaldas gal pragaištim būtų tapęs?
Bet prisiekiu dievams:
Būčiau ir aš pakapojęs kardu,
Gaila, manęs ten nebuvo...
Brangenybes sugrobė visas
Totoriai, žemaičiai ir lenkai...
Netgi lietuvių, sako, kad buvo,
Kryžiuočių gurguoles, kai taršė
Ir vyno statines pravėrę
Gaivinosi narsiai...
Ir nemažai jų dėl aukso pražuvo...
Dievaž, ir aš ten būčiau panaršęs...
Marienburgas: bejėgiškumas ir neviltis
Torno taika: kam ir už ką?