Rytas prašvis —
vėl dalins žemę.
Žemė išvis
Daug dabar lemia.
Nori savo žemės žmogus...
Dar gerai, kad liko dangus!
Nedalins dangaus,
Niekas neapgaus —
Jis bus mūsų.
Mūsų dangus!

Pried.:
  
   Aš kviečiu jus į debesis!
   Palikit savo rūpesčius žemai —
   Ten, kur jūsų pievos ir namai,
   Kur niekaip nepavyks
   Vaivorykštės paliesti.

   Aš kviečiu jus į debesis:
   Ne kojomis keliausim — akimis,
   O kas nemato — mintimis
   Pasieksim pačią Saulę
   Ir rūpesčius pamiršim...

Aš žadu ten
Pasodint mintį.
Gal pavyks man
Ją užauginti —
Tegul auga mintis kaip nori:
Gal į aukštį,
O gal — į storį.
Man tiktai svarbu,
Kad suprastum tu:
Žemė mūsų,
Taip, kaip mūsų — dangus.

Žemės turi —
Tai turi turto.
Žemė kantri,
Bet vis tiek purto.
Į turtą nagais įsikibę,
Mes bandome Žemės kantrybę.
Bet mes priklausom jai,
O ne atvirkščiai —-
Žemė mūsų
Taip, kaip mūsų — Dangus.

1993