Man tavo juokas kaip upelis čiurlena.
Man tavo akys — mėlynos žibutės.
Kaip gera dar kartu pabūti, mama,
Ir prisiglausti, kaip vaikystėje, truputį...

Man tavo rankos — tėviškės arimas.
Tavo plaukai kaip baltas vyšnių sodas.
Tik tu viena dar prie vartelių rymai,
Tik tau kasdien vaikų dar laukti nepabodo.

Tavo skarelė — baltas pievų rūkas.
Po prijuoste rankas slepi, jas gelia.
Kasdien vis lauki, ar atskris koks atvirukas,
Ar nuo vaikų kokia gera žinelė.

Tu lauk, mamyte, mes sugrįšim vėlei,
Ir neskubėk vartelių uždaryti.
Tegul nuslinks tau nuo akių mažyčiai debesėliai,
Sugrįš vaikai pavargę ir sulyti.