Šią naktį aš rašau,
nes galbūt tada lyg žibintai mano mintys šviečia,
o žodžiai, kurie aukščiausius kalnus verčia — jie laukia,
kol ant balto lapo patalpinsiu.

Staiga sustoju ir galvoju,
kodėl aš tai darau?
Ar ne per jaunas aš mąstyti
apie amžinybę ir galybę?

Bet vėl tada sustoju ir galvoju,
kada žmogus subręsta?
Kada jauti tą brandą ir jausmo suvokimą?
Kada pasensti ir nebegali pajėgti?

Pavartęs rankoj tušinuką,
aš pamatau suskilusį jo galą
ir pradedu mąstyti apie laiką.

Ar jis griovėjas, ar kūrėjas,
ar tiktai šiaip sau, kad, kai
būna nuobodu, pažvelgtume į laikrodžio rodykles
ir svajotume, kas bus toliau.

Nusižiovauju ir lempą aš užgesinu,
mat miegas pagaliau jau ima imti.
Bet vėlei atsistojęs aš klausiamąją mintį pagavau —
Kodėl šią naktį aš rašiau?