Kitas

O mes siekiame pagaminti patirtį...
V. Gustas, „Pokalbiai apie esmes“

Dvejonę sunkią užbraukiu:
Tavęs nėra, krūtinėje atlėgo.
Esu įkalintas galios siautulyje,
Ieškantis nuo pradžios lig pabaigos
Rimties. Žinau, kad be manęs Kito nėra
Ir niekados pavaldus Jam nebuvau.

Aš kitą vienatvėje tarp daiktų
Gyvų ir negyvų savyje radau,
Jį išvilkau  į šviesą, ištrėmiau į aukštybes,
Nes Jis — mano baimė, mano skydas,
Iš stygiaus  tuštumoje  užgimęs,
nerimastingas ir skaudus.

Vienam — geriau: valdyti atėjau,
Nors mirksniui, bet valdyti.
Daiktą aš vienu sąmonės mostu,
Tarsi uodą zyziantį ir kraują siurbiantį...
Tai kur gi Kitas? Tyla.
Tai kur gi ta Kita Būtis?
Jei ji tyli, vadinasi, meldžiausi tylai.

Olos skliaute magišku brūkšniu
Įbrėžęs Kitą, visgi Kitą.
Jaučiau, kad kažkas yra šalia
Galbūt didesnis už mane,
Mąstomas, bet juslėmis neregimas:
Jis plečiasi, Jis auga...
Kartu su Juo ir aš.

Prasmę  suteikiau ir kryptį,
Tikėdamas, uždengiu esu baimę,
Ir ją įkalinu ženkle,
Priderinu prie aistringų norų,
Išrasdamas žodžius ir berdamas
Į sąmonę, karščiuojančia didybe.

Po saule kisdama rymo gyvastis
Tyli, bekalbė, jos paslaptis
Sužeidė mane  dvejone.
Tarp dviejų ribų mano namai,
peržengti , nebūnant būti neįstengiu.
Tad padalau į dvi dalis,
Nors, iš tiesų, jis vienas
Regimas juslėmis,
Bet pasitelkęs žodį amžinu tampu.

Pavargau, nuo dvejonių grumstų
                                   pėdas gelia —
Siekis lyg žaltvykslė ūkuose:
Tai priartėja, tai pradingsta.
Užkopęs į viršūnę
Nieko nerandu,
Tik gyvas nerimas ir ilgesys,
netesėtu pažadu sirpsta nenuskintu —
gyvybės pliūpsniu.

Vėl dvejonėje skęstu:
Galbūt yra ko juslės neįkanda
Anapus sąmonės ženklų,
Anapus baigtumo  ir ribų,
Anapus kur būti negaliu...
Manęs nėra — nėra pasaulio?

Ką gali gauti iš tylos?
Ką ji pasiūlyti gali?
Va žodis — jau kita byla —
Sudėtas iš dalių, kaip ir aš —
Juk Jis mane pagimdė,
Net nepažinęs Jo
Ant kryžiaus pakabinau...

Ach, ta bedugnė
Tarp Žodžio ir Tylos...
Kas peržengs ją?
Sakyk, kas gali?