Kitą dieną smarkiai lijo ir Mažasis Princas nusprendė paieškoti, kur galėtų pasislėpti nuo nesibaigiančio lietaus. Paklaidžiojęs kiek aptiko olą vienoje kalno papėdėje. Gilyn nėjo, nes buvo tamsu, tik atsisėdo ant rausvo akmens prie įėjimo. Po kažkurio laiko atėjo ir katė, kuri buvo bjauriai sulyta. Nieko nesakiusi nuėjo tingiai į olos gilumą.
Dar po kokios valandos prie olos pasirodė Registratorius. Jis ėjo mažais žingsneliais, taikydamas neįstoti į didesnę balą, todėl jo nueitas takas priminė susirangiusią gyvatę. Virš galvos jis laikė didelį juodą skėtį.
- O, ir tu čia, - džiugiai sušuko Registratorius.
- Taip, pamačiau, kad pradeda smarkiau lyti ir ėmiau ieškoti, kur pasislėpti, - linksmai atsakė Mažasis Princas, jam buvo labai smagu, kad bent turės su kuo pasišnekėti. Katė lindėjo giliai nebyli.
- Matai, čia jau kai pradeda lyti, tai savaitę, ne trumpiau, - nusiminęs atskleidė Marso ypatumą Registratorius.
- Ir ką jūs visada einate į olą? – nustebo Princas.
Registratorius šluostėsi nosine kaklą, kuriam teko šiek tiek vandens.
- Ne, kodėl gi, aš turiu namus. O, beje, ir tau galiu duoti raktus nuo vieno namelio, turėsi kur gyventi.
- O kam raktai?
- Na, galėsi užsirakinti, kad niekas neįeitų.
- Ar gali kas įeiti, - nustebo Princas.
- Tikrai, - sustingo nosinė ant kaklo. – Kol kas niekas neįeis. Bet ką gali žinoti, kiek tai truks. Turėti raktus labai pravartu.
- Bet aš noriu, kad kas nors pas mane įeitų.
- Tada pasiimk su savim katę. Vis bus linksmiau.
Katė neigiamai sumiauksėjo olos gilumoje.
- Matot, - parodė į olą Princas. – Man geriau būtų avis. Aš noriu turėti avį.
- Bet avių kaip tyčia neturim. Turėjom karvę, bet ji patrūko, nes aš nemokėjau jos pamelžti. Manęs niekas to nemokė. Parašiau, kad atsiųstų naują karvę ir prie jos dar pridėtų melžėją. Bet kada atsiųs nežinau.
- O lapių čia yra?
- Ne. Manau nėra. Nors reiktų pažiūrėti inventorizacijos knygose, - pamatęs nustebusį vaiko žvilgsnį paaiškina, – na tai tokie stori sąsiuviniai, kuriuose viskas suskaičiuota ir sunumeruota. Kiekviena smulkmena. Aišku, lapė ne smulkmena, bet, man regis, jos nebuvo atvežtos, kad nekeltų grėsmės vištoms. O vištų vis tiek neliko. Kai kurias aš suvalgiau, kitos pačios pasimirė. Tai yra stipo. Taip, stipo. Liko vienas gaidys. Dar tik neseniai buvo trys ir nei vienos vištos. Tai jie, supranti, ... nors tau dar anksti tai suprasti. Žodžiu, dabar liko tik vienas gaidys ir kiaušinių, aišku nededa.
- O ką aš turėčiau suprasti, - neatstojo Mažasis Princas.
- Et, nieko, nesvarbu. Tai tikrai nesvarbu, gali palaukti dar bent dešimt metelių. Tai imk raktą ir kraustykis į savo namus. Sveikas atvykęs, kaip mes ten tave užregistravom, - puola naršyti registracijos sąsiuvinį. Ilgai varto, pagaliau suranda – Mažasis Prince. Ir lietus jau matau baigiasi.
Iš olos gilumos išsliūkina katė. Registratorius nustebęs žengteli atgal, padarydamas katei praėjimą:
- Atleiskite, aš jūsų nepastebėjau.
- Kaip kvaila, - tepasakė rainoji ir dingo už uolos kampo.


Mažasis Princas apsigyveno savo namelyje. Jis buvo nedidukas ir turėjo tik du kambarius – miegamąjį ir darbo. Ką dirbs Mažasis Princas dar nežinojo, bet visada pagarbiai praeidavo pro šį kambarį. Kol  kas į jį neužeidinėjo.
Namelis buvo kitoje Marso pusėje nei Registratoriaus namas. Registratorius sakė nenorįs trukdyti Mažajam Princui savo dažnu pasirodymu, o kai berniukas ėmė prieštarauti, kad neva atvirkščiai -  jam kaip tik būtų labai smagu kasdien matytis, tada storasis ponas pridūrė, kad vienuma jam vis dėlto  mielesnė, nes, girdi, netrukus čia prigužės tiek žmonių, kad tik spėk suktis.
Mažasis Princas paklausė, o iš kur jis visa tai žinąs, į ką Registratorius reikšmingai atsakė, kad girdėjo per žinias. Girdi, kinai (tai tokie žmonės, tai ne kinas, kurį tu, turbūt, mėgsti žiūrėti) rengiasi užimti visą Žemę, todėl kiti žmonės turi ieškotis naujų vietų apsigyventi, nebent rastųsi kažkoks vaistas nuo tų kiniečių, kaip kad kažkada buvo rasti vaistai nuo maro, choleros arba raupų.
Mažasis Princas prasitarė, gal būt jis ras tuos vaistus, o Registratorių toks naivus pasiryžimas labai prajuokino. Juokdamasis jis ir dingo kitoje Marso pusėje, o Mažasis Princas liko šiapus.
Ir jau kelias dienas nieko nesutiko, net pasipūtusi katė ir ta nė karto nepasirodė.
Galų gale Mažasis Princas nusprendė parašyti laišką Registratoriui, jei jau negali su juo matytis.
Laiške jis paprašė gerbiamo pono:

         Prašau, nupieškite man avį.
                          Aš labai noriu kažką turėti.
                                                Avis man būtų kaip tik.
                                                                  Nupieškite, labai prašau.
                                                                                          Tik vieną avį.
                                                  
                                                             Dėkoju. Mažasis Princas

Laišką berniukas sulankstė ir įdėjo į voką, o ant jo užrašė:
              
              p.Registratoriui
                kita Marso pusė
                                              

                                                                    nuo Mažojo Princo
                                                                    ši Marso pusė

Užklijavęs voką suprato, kad pašto Marse dar nėra, tai kaip jis išsiųs tą laišką. Taip jam begalvojant pasirodė ta pati katė.
- Problemos? – paklausė.
- Taip, - apsidžiaugė Mažasis Princas, kad katė šį kartą pati prabilo. – Nežinau, kaip pristatyti ponui Registratoriui laikšką.
- Duok nunešiu. Bet turėsi leisti man pas tave apsigyventi. – Ir pamačiusi, kad vaikas pasiruošęs tuoj pat ją išmyluoti, skubiai pridūrė – Tik jokių glamonių. Nekenčiu šito. Jokių įsipareigojimų ir jokių prisirišimų. Tu sau, aš sau. Pelę pati pasigausiu.
- Labai tau dėkingas. Gyvenk kiek nori.
- Labai kvailai pasakei, bet tu dar vaikas, iš kur gali žinoti.
Taip netikėtai Marse atsirado pirmoji pašto tarnyba, galima sakyti, skubių siuntų pristatymas.

Registratorius neužtruko su atsakymu ir greitai Mažasis Princas gavo tokio turinio laišką:

Mielas Mažyli, tai yra, tuoj pažiūrėsiu Registracijos knygoje tavo tikslų vardą, a, mielas Mažasis Prince, dėkoju už pirmą laišką, kurio sulaukiau gyvendamas šioje planetoje, bet su liūdesiu turiu tau pranešti, kad niekada nesimokiau piešti. Visada labiau mėgau skaičius, todėl galiu nebent atsiųsti tau uždavių sąlygas, kad tu turėtum ką veikti. Na, pavyzdžiui:

    27
+
   38
-------
Apačioje tu parašai atsakymą ir atsiunti man atgal. Ar gerai?

Pasirašo:                       Marso planetos vyr. Registratorius

Mažasis Princas nedelsdamas nusiuntė atsakymą ir gavo krūvą naujų uždavinių. Atrodė, kad Registratoriui teikė didelį malonumą perstatinėti ir sukeitinėti skaičius vietomis ir mėginti tokiu būdu suklaidinti berniuką. Bet Mažasis Princas nė karto nesuklydo.
Tada Registratorius jam parašė:

Matau, mielas drauge, kad mano matematikos pamokos tau išėjo į naudą ir tu dabar esi šioje srityje padaręs neblogą pažangą. Deja, toliau tęsti pamokų nebeturiu laiko, nes per jas apleidau savo tiesioginį darbą.
                                   Vis dar Marso planetos vyr. Registratorius.


Vieną rytą į duris pasibeldė Registratorius. O kas gi kitas? – iškart sumetė Mažasis Princas, o katė nedelsdama stryktelėjo nuo lovos, ant kurios jau buvo įpratusi gulėti, ir palindo po ja.
- Prašom, užeikit, - pakvietė berniukas. Ir Registratorius įėjo. Nusivalė kojas, po to vis tik nusiėmė ir batus. Kažkuo pakvipo, bet berniukas gerai nesuprato, kas tai per kvapas, tik katė šmurkštelėjo pro praviras duris į gryną orą.
- Turiu svarbią naujieną, - Registratorius buvo džiugiai nusiteikęs. – Galų gale prasideda mano tikrasis darbas. Gavau žinią, kad jau rytoj atvyks pirmieji persikėlėliai iš Žemės.
- Gal norit obuolių sulčių, - stengėsi būti mandagus Mažasis Princas, nors ir knietėjo kuo greičiau išgirsti detales.
- Kad daugiau neturiu ką ir pridurti, tai ar verta pasilikti, - jau avėsi batus Registratorius. – Reikia gerai pasiruošti rytdienai, registracijos knygą ir parkerį.
- Taip taip, žinoma, - kiek nusivylęs pasakė berniukas. – O kelintą valandą jie atskrenda?
- Nežinau, lauksiu nuo ryto, - jau už durų pasakė Registratorius.
- Tada ir aš ateisiu, gal galėsiu kuo nors padėti, - pasisiūlė berniukas, bet Registratorius vargu ar išgirdo, buvo jau toli nuėjęs.
- Labai kvailai pasakei, - pasakė katė ir vėl įsitaisė ant lovos.

Kitą rytą apie devintą danguje tikrai pasirodė Le Diupeno savadarbis vienmotoris lėktuvėlis. Pamatęs apačioje jo laukiantį Mažajį Princą savamokslis aviatorius pamosavo jam sparnais pasisveikindamas, dėl ko vyriausioji Prakčerių šeimos moteris misis Prakčer nejuokais supyko ir apibarė Le Diupeną:
- Jaunuoli, jūs ne malkas vežate, prašau atsargiau.
- O, atleiskite, gerbiama ponia, - linksmai atsakė aviatorius, - pataikiau į vieną iš daugelio Marso oro srovių. Jos dažnai būna nenuspėjamos.
Netrukus aparatas jau buvo ant grunto ir iš jo pabiro negausi Prakčerių šeimynėlė: misis Prakčer, jos sūnus Deividas Prakčeris, darbų mokytojas, jo žmona taip pat misis Prakčer, bet dėl patogumo dažniau vadinama vardu Siuzana, arba kaip mėgsta sakyti Deividas – Sju. Ji moko vaikus dainavimo, taip pat teikia pianino pradžiamokslio pamokas. Na ir jų duktė mažoji Vjen, kuriai per visą kelionę skaudėjo dantį ir ji atrodo labai nelaiminga planetoje, kurioje garantuotai nėra mokamo odontologijos kabineto. Į nemokamą ji jokiu būdu neis, nes yra girdėjusi, kad nemokamai būna tik sūris pelėkautuose, ta prasme, kad dykai niekas su ja nesiceremonins.
Mažasis Princas prisiartino prie lėktuvo ir linktelėjo galva atvykėliams, o po to nuskubėjo prie Diupeno. Aviatorius pagavo į glėbį berniuką ir apsuko jį pusantro rato aplink save.
- Smagu tave matyti, Mažyli, - sušuko lakūnas.
- Man irgi, - juokėsi Mažasis Princas.
Visa Prakčerių šeimynėlė nustebusi stebėjo tokį šiltą sutikimą. Taip pat ir katė, kuri kažkodėl įprato visur sekioti Mažąjį Princą, nors vis dar dėjosi esanti jam abejinga. Štai ir dabar ji susigriebė, kad per ilgai spokso, tad ėmė liežuviu prausti savo letenėles, lyg to ir būtų čia atskubėjusi.
- Kas naujo Žemėje, - skubėjo sužinoti Mažasis Princas.
- Ech, nieko gero, visuotinė kiniečių invazija. Į visur, net į Špicbergeno salą, ir ten patraukė. Žmonėm nėr kur dėtis, prasideda masinė evakuacija. Tuoj čia priskris tiek lėktuvų, kad tu kaip gyvas tiek nematei. Aišku, ir į kitas planetas. Aš irgi, ko gero, imsiu skraidyti ilgesniais maršrutais – į Saturną, ar Jupiterį – labiau apsimoka, daugiau uždirbi iš vieno reiso.
- O kam tau reikia daugiau uždirbti? – nustebo Princas.
- Matai, - susimąstė Diupenas. Mažasis Princas jam nuolat užduoda, rodos, tokius paprastus ir kartu sunkiai atsakomus klausimus. – Reikia užrūkyti, - ir prisidegė cigaretę. – Noriu nupirkti šeimai naują televizorių platesniu ekranu, arba, sakykim, žmonai batus, vaikam apelsinų, supranti?
- O tu nerūkyk ir susitaupysi, - pasiūlė vaikas.
- Nerūkyk, che, - nusijuokė vyras. – Čia tu gerai pasakei, Mažiau, tikrai. Aš taip ir padarysiu. Kitą kartą, o dabar padėk iškrauti ponų lagaminus.