Barbena, barkši, šokinėja, tyška...

Ir aš toks šlapias iki siūlo galo.
Ir tu šlapia. Prisiglaudi išblyškus.
Ir nežinia, kas man šiandieną daros –

Dangus pilkėjantis kažkur po kojom
(Jaučiuos apsvaigęs. Ar, kad pakylėtas?),
Per žingsnį nematyt – lyg siena stojas
Lietus. Bet taip arti, arti planetos,

Kad, rodos, ranką tik ištiesiu ir paliesiu
Žydrus ir rožinius, žalius pasaulius –
Kur mudu esam dviese, tiktai dviese,
Kur saulės sutelpa į mūsų saują...

Bet tu brauki nuo mano skruosto lašą
(Na, va, ir vėl ant žemės nusileidau.)
Ir paprašai, ko niekad dar neprašius...

Aš glostau plaukus ir bučiuoju veidą...
...................................................................

Kai balos gatvėse ir aikštėse sujudo –
Daug šypsenų asfalte išsiliejo.
Bet juk lietus suartino tik mudu...
Tiesa, kaštoną, po kuriuo stovėjom.