Mano vardas- Liuciferis. Aš esu oro ir Rytų valdovas. Aušrinė žvaigždė. Ir aš ne graikas. Aš- romėnas. Aš- šviesos nešėjas. Visada juo buvau. Skleidžiau šviesą. Kol patys žmonės nenusprendė kitaip. Jie mane nutrenkė į pragarą ir pasmerkė. Bet aš nesu šėtonas. Džonai Miltonai, tikiuosi, tavo žodžiai dega pragare ir liepsnoja amžina ugnim! Tu pavertei mane blogiu ir apakinai žmones, paslėpdamas nuo jų tiesą!
Šėtonas...o jis kasdien tikrina jūsų tikėjimą, stiprybę ir išmintį. Kartą jis priėjo prie manęs ir tarė:
- Liuciferi, dabar mes kaip ir broliai. Leisk paspausti tau ranką.
Aš su pasibjaurėjimu jo ranką atstūmiau:
- Tu nesi mano brolis. Niekada juo nebuvai ir nebūsi.
- Nejaugi? Tai pažiūrėkim, ką gi mano apie tave žmonės. O jie tave išdavė. Ar ir toliau žadi kentėti tokį pažeminimą? Visada sakiau, kad jie- tik niekingi, silpni ir pasileidę žemės kirminai. Kasdien turiu milijardus įrodymų tam. Jie tave laiko purvinu, susitepusiu ir puolusiu angelu. Nors tu net ne angelas,- jis nusijuokė man į veidą,- jie nedėkingi, ką šitiek amžių ir mėginu įrodyti. Liuciferi, pažiūrėk į juos, pažiūrėk į šiandieną- jie kuria filmus, kuriuose blogį vadina jau ne mano, o tavo vardu. Jie meldžiasi Dievui, blogį matydami tavo vardu. Jie duoda vaikams tavo vardą, vadina juos Liucijomis ir Liucijais, tačiau kratosi tavęs, kaipo tokio iš tolo. Ir tai tęsiasi nuo pat IV amžiaus, nuo tada juk atsirado krikščioniška sekta, save pavadinusi Liuciferonais. Ar ne laikas būtų pagaliau ir tapti tuo, kuo jie tave mato?
Aš atsakiau jam:
- Ne tau tikrinti mano stiprybę ir tikėjimą žmonėmis. Juos suklaidino. Aš nešu šviesą. Taip buvo, taip ir turi būti.
Jis nusijuokė:
- Liuciferi, mano pasekėjai- na tie, pusgalviai satanistai- jie gi meldžiasi tau. Kas gi išdrįs tave priimti kaip šviesą? Negi tu iš tiesų toks kvailas? šitiek amžių praėjo, ko tu šiandien tikiesi? Tas, kuris ištrauks tave į dienos šviesą bus apšauktas bepročiu, o jo kalbos bus pavadintos paistalais. Tu niekada iš čia nebepakilsi. Ir tai tau sakau aš, šėtonas.
Tačiau aš atsakiau jam:
- kasdien tu patiri kaip laimėjimus, taip ir pralaimėjimus. Tavo irštva kelia šleikštulį ir pasidygėjimą. Čia ir dabar tu nori patirti dar vieną savo laimėjimą. Tačiau aš to neleisiu. Aš pasitraukiu nuo tavęs.
Jis primerkė savo klastingas akis ir sušnypštė:
- greit pasimatysim, broli. Greičiau, nei manai. Tuoj kažkas vėl susuks apie tave dar vieną filmą. Tavo vardą nukryžiuos ir pūdys amžinam pelkyne. Žiūrėk, vieną dieną pats atšliauši pas mane, prašydamasis prieglobsčio. Aš kantrus. Palauksiu.
Ir mes pasukome skirtingais keliais. Širdis man plyšo, klausant jo piktdžiugiškų žodžių. Mano šviesa sutepta ir supurvinta. Tačiau aš nepasiduosiu.
Mano vardas Liuciferis. Aš esu oro ir Rytų valdovas. Aušrinė žvaigždė. Ir aš dar atnešiu žmonėms šviesą.

Senasis testamentas
Izaijo knyga 14: 12 ,, kaip tu iškritai iš dangaus, Liuciferi ( lotynų kalba Liuciferis ), ryto aušros sūnau? kaip tu kritai žemėn, kuris buvai pamynęs tautas?,,

Naujasis testamentas
Antrasis Petro laiškas 1: 19 ,, taip pat mes turime dar tvirtesnį pranašų žodį. Jūs gerai darote, laikydamiesi jo tarsi žiburio, šviečiančio tamsioje vietoje, kol išauš diena ir jūsų širdyse užtekės aušrinė ( lotynų kalba Liuciferis ) žvaigždė. ,,