Nieko vertos tos atmintys tavo,
kur alsavo senoj praeity
ir paukščius skrendant mėliu sapnavo,
kad atrodė — šaltinį geri.

Nieko vertas buvimas ir žodis,
kur užšauna į tikslą vartus,
lyg kad kviestų ir šauktų, atrodo,
o ėjimas į saulę kartus.

Tegu šoka ir groja tie žodžiai,
lai kankinas savam kliedesy,
tu tarp žodžių nežemiško grožio
lyg palaidotas gyvas esi.