Nepaklausiau, ką boružė kalbėjo,
Kur skruzdės mynė sau takus,
Tik vis ėjau, lėkiau, skubėjau,
Palikusi jų žemiškus vargus.

Dabar, ramiai pakelėje prisėdus,
Džiaugiuos akimirka šia kiekviena,
Kada gyvenimo tempus sulėtinus,
Vėl mėgaujuosi skambančia gaida

Žiogų koncerto. Sutemos artėja.
Ilgai netruks. Kol baigiasi diena,
Aš saulės spindulius žolynuos tyrinėju,
Stebėdamasi nuostabia jų palete.

Kada menki stiebeliai tampa stebuklu,
Kodėl viena matyti tai turiu?
Jei norit, jums dalelę šito grožio dovanoju,
Kurį man vakaro dangus padovanojo.