170 (+XXIX)

Beveik autobiografiniai: III

Šiliniai...
Dievo dovana jie man.
Kokia graži pušelės garbana,
kaip kantriai vyriškai apžėlė smėlį
barzdoti kadugiai.
Kiti pasako —
uogų, grybų kraštas.

Lig žemės vėtrose pasilenkia beržai,
o eglės balų pakraščiais
kaip rūtos žalios...

Jau nemažai Eilėraščiui, bičiuliui dvasios,
esu kalbėjęs apie tai,
bet dar ir jam nė karto nepasakęs,
jog netikiu, kad pareisiu atgal.  

Bet jūs gi — Dievo dovana, šiliniai.
Ar ne todėl taip sielą atminimai kelia,
kad net ir manyje užaugusi pušelė
ir visas kraštas įsiliejo būti
į baltą titnagą, užaugusį ant delno.
O, nemanykime, kad tai stebuklas —
esu jų daug į prakaitą išaręs,
greit vėl apardamas į žemę,
o šis bažnyčiai ištašyti pasiliko...
Pelėda