Atsiprašyti
Kruvina ašara nubėga skruostu ir lėtai nukrenta ant baltutėlio popieriaus lapo. Liauna ranka perbraukia per tamsų lašą ir, suglamžiusi popierių, numeta jį ant žemės. Po to atsargiai paima iš stalčiaus dar popieriaus ir įmerkia žąsies plunksną į rašalą. Jau pradėjusi raityti pirmąjį sakinį ranka sudreba ir raidės apsitaško juodom dėmėm…
- Niekada neparašysiu… Niekada neatsiprašysiu… Kodėl mes tam pasmerkti? - pasigirsta švelnus kuždesys. Tai buvo klausimas juodam varnui, tingiai tupinčiam ant grakščios laktelės prie stalo.
- Negi mums neleista atsiprašyti aukų? Netikiu… Kuo mes kalti, kad turime gerti jų kraują? - kuždesys virsta verksmu ir ranka atsargiai nubraukia tamsius plaukus nuo užverktų akių. Tik dabar, blausiai žvakės šviesai apšvietus veidą ir juo slystančią ranka, pasimato sukepęs kraujas ant siaurų merginos lūpų ir pirštų. Gilios mėlynos akys žiūri kažkur į tolį, bėginėja po ištepliotą lapą, tačiau pagaliau sustoja ties juodaplunksniu paukščiu. Šis nežymiai linkteli ir pranyksta nuo laktelės. Mergina vėl sustingsta ir taip išbūna iki tol, kol išgirsta žingsnius už sunkių ąžuolinių durų. Ji staigiu judesiu perbraukia orą priešais veidą ir kraujas dingsta, lyg jo nė nebūtų buvę. Taip pat greitai ji surenka popierius nuo stalo ir paslepia kažkur giliame stalčiuje. Baigusi prieina prie durų ir jas atvėrusi laukia….
Gabrielius lėtai artėjo prie naujosios viešnios kambario. Jis stengėsi žingsniuoti tyliai, tačiau žinojo, kad tamsiame ir aidžiame koridoriuje taip eiti gali tik vaiduokliai. Jis sustodavo prie kiekvieno apmusijusio veidrodžio, kurių šiame dvare buvo labai jau daug. Kiekviename jis apžiūrėdavo blankų savo atvaizdą, pasibaisėdavo savo išvargusiu, perbalusiu ir per anksti pasenusiu veidu ir eidavo toliau. Ir taip vis arčiau ir arčiau jos kambario. Dvaro šeimininkas nežinojo, kaip reikės pranešti žaviajai damai tą siaubingą žinią. Tačiau tą reikėjo padaryti…
Drėgnoje koridoriaus tamsoje jau iš tolo Gabrielius pastebėjo baltą grakštų siluetą prie paskutiniųjų durų. Tai, matyt, jaunoji mergina išgirdo jo neramius žingsnius. Tas vaiduokliškas vaizdas tik dar labiau sunervino šeimininką. Kai galų gale jis pasiekė duris, mergina tyliai pasakė:
- Labas rytas, pone Gabrieliau. Kas atsitiko, kad tokį ankstyvą rytą nemiegate?
- Sveiki.. Norėjau pranešti jums, kad ką tik mano darbininkai rado negyvą žmogų šalia vartų. Ir ne šiaip negyvą, o užmuštą antgamtinių jėgų…
- Kaip tai, antgamtinių jėgų? – Gabrielius matė, kaip sunkiai ji tarė šiuos žodžius, visa išblyškusi ir, rodos, tuoj nualpsianti. – Iš kur tokie baisūs dalykai prie garbingo dvarininko namų?
- Nežinau, iš kur jie atėjo. Bet štai žmogus iščiulptas iki paskutinio lašo, lengvutis ir suglebęs. Panele, būkit maloninga, niekur neikit iki ryto, bijau dar ir jus užpuls tie nelabieji. Vyrukus išstačiau aplink visą dvarą, tad į namus neįeis, o lauke… visko gali būti. Pamiegokit, pažadinsiu, kai sutvarkysim vargšelį, - šeimininkas švelniai įstūmė merginą vidun ir uždaręs duris nuėjo atgal į savo kambarius.
Kai ji vėl atsidūrė kambaryje, varnas jau buvo grįžęs ant laktelės. Jis ramiai krapštinėjo savo plunksnas, bet jai įėjus sunkiai sukarksėjo:
- Jut… ara…, kaip tu gal.. ėjai?
- Žinau žinau, Kardanagi. Jie mums suteikė pastogę, neamžiną, bet vis tiek. Jie net nesistengė suprasti, kas mes tokie. Jie netgi leido eiti, kur norim, ir nekreipė dėmesio, kai dingo arklys. Žinau, kad privalėjau jo nepulti, suprantu, kad turėjau dar kelias dienas ištverti. Bet aš nebegalėjau ilgiau. Nebegaliu čia būti. Šie namai lyg mano kapas: tylus, tamsus, niūrus ir šaltas. Nebenoriu čia būti, man reikia laisvų plotų, o būdama čia negaliu net paklajot po mišką, negaliu net pasigauti aukos… O juk supranti, man reikia… nes mirsim abu… Keliaukim iš čia, kol jie nežino, nesupranta ir nesiruošia medžioti žudiko… - visą laiką kalbėdama ji skubiai krovė daiktus į mažutį krepšiuką. Surinko net popierius iš stalčiaus ir sudraskiusi išmetė pro langą. Varnas matė, kaip lygiais, šviesiais skruostais ritasi juodi lašai, kaip dreba plonos rankos…
- Pa…lauk.. im ryt…o, - sukrankė jis.
Jau beveik įsidienojus, Gabrielius atėjo į viešnios kambarį. Rado ją snaudžiančią krėsle, numetusią ranką ant mažo, neišvaizdaus krepšio. Visas kambarys buvo gražiai sutvarkytas, net grindys buvo išplautos. Šeimininkas nejučia šyptelėjo ir pabudino merginą. Ji staigiai pašoko iš krėslo, bet pamačiusi liūdną šeiminko veidą nusiramino. Pasitaisiusi žalsvą suknelę ji priėjo prie lango ir prabilo:
- Papasakokite man apie tą žmogų.
- Jis buvo kalvis iš gretimo kaimelio. Šiaip doras ir tvarkingas žmogus, tik mėgdavo kartais po aplinkinius miškus naktį paslampinėti. Turėjo daug draugų, visų trijų apylinkių kaimiečiai pas jį arklius kaustydavo. Bet žmonos jis niekada nerado ir turbūt net neieškojo, taigi paliko tik kalvę ir pameistrį. Daugiau nieko apie jį nežinau. Ar galėčiau paklausti, kam jūs susikrovėte krepšį? Negi paliksite mus? Argi taip išsigandote to naktinio įvykio?
- Neįsižeiskite, bet nebenoriu čia būti. Noriu dar pakeliauti, o ruduo juk pats tinkamiausias tam laikas. Norėčiau išvykti tuojau pat, jei jūs nieko prieš.
Tagi Gabrielius išlydėjo jaunąją damą, įdėjęs jai truputį maisto, šlakelį vyno ir palinkėjęs gerų dienų.
Dvarininkas dar ilgai sekė ją žvilgsniu, mąstydamas, kodėl ji taip neilgai užsibuvo jo svetingame dvare. Juk žadėjo paviešėti, susipažinti su apylinkėmis, pasimatyti su keliais pažįstamais netolimame mieste. Ir štai, pabuvusi nepilną savaitę, ėmė ir išėjo. Bet Gabrielius turėjo ir kitų darbų. Jis nusprendė dar kartą pažiūrėti į kalvį prieš šio laidotuves.
Gabrielius įėjo į tvartą, kur buvo paguldytas nužudytasis. Atsargiai nutraukęs baltą antklodę, dvarininkas ėmėsi apžiūrinėti atšalusį kūną. Nieko neradęs, jis jau ruošėsi vėl paslėpti mirusįjį po antklode, tačiau pastebėjo ant kaklo žaizdelę. Tiksliau dvi žaizdeles, Jos buvo per pusę sprindžio nuo ausies. Gabrielius apžiūrėjo jas, ir pamatęs, kad jos palengva plečiasi, pasikvietė darbininką ir išsiuntė jį daktaro.
Kai pagalbininkas grįžo su daktaru, Gabrielius vis dar apžiūrinėjo žaizdeles. Parodęs jas specialistui, pasitraukė. O daktaras ilgai ilgai jas stebėjo, spaudinėjo ir galų gale tarė:
- Atrodo tarsi vilkas būtų užpuolęs kalvį. Bet vilkas būtų jį sudraskęs, o ne kraują gėręs, be to, ir žaizdeles mažesnės nei vilko iltys. Ar nesiautėja šiose vietovėse kokie kiti plėšrūnai? Nes tai galėjo padaryti tik kažkoks man nežinomas žvėris arba vilkolakis. O vilkolakių juk nėra… Bet labai jau keistos jos, juk net ir mirusiųjų žaizdos apsitraukia, o šios, atvirkšiai, plečiasi. Įtartina…
Taigi tiek pasakęs daktaras išvažiavo į miestą, palikęs Gabrieliui nužudytąjį. O dvarininkas jį gražiai palaidojo, pasikvietęs kunigą ir kelis artimiausius kalvio draugus, miško kapinaitėse, kur laidodavo žmones be giminių.
Praėjo diena, savaitė, mėnuo, ir Gabrielius atsiminė tik paslaptingą kalvio mirtį, bet ne žaviąją viešnią.
Jutara, išėjusi iš dvarininko Gabrieliaus namų, pasuko į miškelį. Žinojo, kad už jo yra kelias, kuris nuves tolyn nuo šių vietų. Merginą krėtė baimė, kad Gabrielius ar kas kitas susipras, kas tokia ji yra. Juolab kad po naktinės puotos, Kardanagis įgavo fizinį pavidalą ir dabar sklandė viršum jos. Bet kas galėtų apšaukti Jutarą ragana… Bet ji ne ragana, ji kur kas baisesnis sutvėrimas…
Perėjusi mišką, Jutara įsirėžė tiesiai į kelią. Ėjo juo iki vakaro, kol sutemo. Pasirodžius pirmoms žvaigždėms pasitraukė nuo kelio į plačias ganyklas ir susirangė miegoti po vienišu ąžuolu. Kardanagis įsitaisė medžio šakose ir jiedu nutilo nakties tamsoje. Aplink buvo tylu tylu, tik retkarčiais sušiurendavo medžio lapai, sumūkdavo karvės ganyklos lomose.
Paryčiais atšalo ir Jutara pakirdo sustingusi. Menkame savo turto maiše ji susirado ploną apsiaustėlį ir apsisiautusi juo pakilo eiti. Kardanagis nusklendė aukštyn ir visą laiką sekė kelią iš dangaus. Tokia kelionė kartojosi septynias dienas. Visa laimė, kad Jutarai nereikėjo nei gerti, nei valgyti, o Kardanagis susirasdavo maisto dirvoje.
Taip jie ir keliavo, kol priėjo miestą. Jutara sustojo per kelis šimtus metrų nuo vartų ir suprato, kad jei įžengs čia su Kardanagiu, bus labai blogai abiem. Tad ji pasišaukė varną ir liepė jam dingti, skristi kuo toliau nuo jos, pasislėpti miesto varnų būryje, tik jokiais būdais nerodyti dėmesio jai. Kardanagis skausmingai sukrankė ir pakilęs nusklendė už miesto.
Jutara pasitvarkė purviną suknelę ir nužingsniavo prie vartų...