2
rakandas vėjams gaudyti

pasemki saujom vėjo
keisčiausio tvėrinio Kūrėjo
rieškučios rodos tuščios
bet jo pilna pučia
ledokšniu už apykaklės įslinks
oda pašiurps nugara įlinks
kai nuo aušros iki aušros į kalną
lemties tragišką
mirtingo jungą velkant
gaivus gūsis
ir vėlei viltyje
skruostus švelniai
liesdamas nematoma ranka
prakaitą ar ašarą
nubrauks neišrankia
į žiopsantį įlėkęs
jokių audrų ten nesukėlęs
vargšas daužėsi ištrukti negalėjo
štai koks rakandas gaudyti vėjams

ataušo minčių įsčios smegeninė
jiems skirtas daiktas uždaryti
o kitas vėlei kojas mina
sielą į kalnelį rita
pusto užmarštį
ant kauburėlio
akmenyje už vartų
gyvybę skiriančių
nuo to kas amžinas ir nebylus
vien tik skauduliu palikęs
ir skaičiai o tarp jų brūkšnys
žymintis nueitą kelio atkarpą

suvokiamas bet nekalbus
visas pakampes iššniukštinėjęs
kažin ar paslaptį kalbos įspėjęs
ertmėje kuriančios tylos