Kauno mariose
Šiaušia vėjas putojančią vilnį,
Baltos burės palinksta prie jų,
Jos vienintelės aimaną girdi,
Kad teks dužti purslais prie krantų.
Grims į gelmę pabirusios smiltys
Nuo atvertos pakrantėj žaizdos,
Nors švelniausiai ją Nemunas vilgys,
Išsiliejęs iš savo vagos.
Išsiliejo ir net jau nežino,
Kur vingiavo tarp karklų, kaimų,
Kol žmogus jį talkon pavadino
Padirbėt su turbinos ratu.
Gal ir pats tik dabar tesuprato,
Kiek daug gali sukaupti jėgos,
Kai ne upė, bet ištisos marios
Naujuose tyvuliuoja krantuos.
Šalti vandenys valtimis žaidžia,
Kuršių marios truputį palauks,
Kai suras seną kelią, neklaidžios,
Jei tik jūra glėbin krist pašauks.