Potėpiais juodais danguose
Dienos savo veidus paišo,
Be didesnio jausmo, gosliai
Kepamas pietų ragaišis.

Kur varškė balta atskilo
Ir bandelei cukrų glaisto,
Pradega didžiausios skylės,
Saulė žvilgteli į raistą.

Bet ir vėl dažu storiausiu
Gelsvos, rausvos putos telkias,
Baltu potėpiu nurausia
Spinduliai gauruotą pelkę.

Tų dažų gyva galybė
Spalvomis kedena kraštą,
Luitais debesys sukibę
Murkdo saulės blyną karštą.

Vakare dangus pavargo,
Gelsvą maršką užsitraukė,
Mėnuo — tikras tyrų sargas,
Užsimovė pjūvio kaukę.