Snukis ilgas. Kaip vilkas apžėlęs.
Akys – degančios, juodos. Žinau,
Kad ir vėl prasidės fanaberijos.
Ir pernakt nesiliaus.

Tai tau linksma, tai sužvėrėji,
Tai galiausiai dingsti visai.
O paskui vėl grįžti, prašinėji
Ir varai vėl, tą patį darai.

Kiek kartų nuo tavęs bėgau,
Kiek kartų grįžau atgal.
Ir riejomės du, nenormalūs,
Kai nieko neliko ko laukt.

Nes dievas kažkur nuėjo,
Pasislėpė už debesų,
Kai ugniniai lašai varvėjo
Vietoj skambančių pievų rasų.

Ką čia slėpt, būtum mane nudėjęs,
Bet šito tai jau neprašiau!
Ir kai tik varpai nuskambėjo,
Scenarijų kitą rašiau...

Kai renkas gandrai į palaukę,
Po šitiek metų... tačiau
Mane vis tiek traukia, ir šaukia
Viltis – kuo tyliau, tuo giliau.