Išeinu basomis
      į pamėlusio vakaro tylą,
Kur pavargę krankliai,
      po sparnu slepia snapo aštrumą,
Kur pro beržo šakas
      ant delnų šaltos žvaigždės pažyra,
O pelėdos akis
      niekada nepraranda budrumo.

Man stebėti gražu,
      kaip garuoja virš ežero rūkas,
Prunkščia pievoj arkliai,
      pastebėję apybraižas valčių,
Suklastotos tamsos,
        nuostabiausios akimirkos trupa,
Peteliškių migla
      įsirėžia į mėnesio delčią.

Ir atrodo, kad rasos,
      pakvipusios miegančiom rožėm,
Kabo perlais
      ant svyrančių ajero šluotų,
Spėju norą ir trokštu,
      kad vakaras šitokį grožį
Lyg netyčia
      keliskart pernakt sumeluotų.

Čiuopiu pirštais
          saulėtekio bundančio liniją,
Glostau smilgas delnais —
          jos klusniai nusilenkia.
O mieguistų šunų aimana
            per laukus nuvilnijus...
Lig sniegynų ryškiausio baltumo
            juodą naktį visai nurengia.