Birutei J.

Į Alovę – aukso grynuolį,
Kalnelių tylioj glūdumoj,
Žingsneliais vis kelią matuoji,
Kasdienės dienos judrumoj.

Ar verčiasi vėtros ant tako,
Ar vysto laukus jau naktis –
Atbėga, kompiuteriais šneka,
Trankydami baltas duris.

Gal būt jų visai nebereikia?
Laikyki atvertas – vis tiek
Po suaugusio spraudžiasi vaikas,
Nors imki ir dirbk lig nakties.

Pavasaris – lyrikos sodas,
Vis šaukia poetus kuklius
Ir tu tame fone atrodai
Lyg fėja – darai stebuklus.

Subėga ir Vilnius, ir Kaunas,
Daugai, Alytus ir Trakai.
Ir liejasi eilės čia sraunios,
Ir kaista, atgyja veidai.

Nuo to seniūnija turtėja –
Nuo knygų, projektų, žinių.
Vadinkis nuo šiol Alovėja,
Gyvenanti siekiais žmonių.