Pamirštas kelias
Bėgo bailūs vijokliai. Ar nuodėmė,
Jeigu iškirstas miškas?
Kadais
Užsimerkėm blakstienas, nerodėme,
Kaip stiklėja mūs akys ledais.
Kas, kad širdys nemirusios – pragulos
Išopėjo žaizdom. Neužgis...
Mėtės akmenys dulkino pakelio,
Kuriuo sėlino laikas – vagis.
Kur tas kelias – dabar jau neatmenu
Ir tikriausiai neatmeni tu.
Gal pasiėmė laikas tik akmenį?
O gal akmenį aš tau metu?
Juk galbūt niekada neateidamas
Tau atnešiu daugiau nei turiu.
Plauna rudenio lietūs vis veidą man –
Tais lašais, kuriuos šiandien geriu.