Beveik autobiografiniai:I

Čia smėlio daug,
bet kopose — lyg miręs.
Apaugo samana
ir miškas vaikščioja,
įžėlęs šaknimis.
Kita dalis — sparnuota,
su vėjais pučia į akis.

O smėli, smėli...

Tačiau paaikčiojęs,
po kojomis vėl gula jis,
ir vėl kur žvelk —
kaip auksas plynėm geltonuoja.

Man kartais regisi, kad atmintis paklydo
ir iki šiol nežinome, kad gal šalia —
prie Dūbo, Margionių, Puvočių,
prie Kapiniškių ar kitur šiame šilų krašte,
giliai užsnūdę kopoj miega Smėliai,
nesurasti lig šiol, deja...
Seniausias sodžius,
pirmas iš visų...

Ne iš lubų skaitau;
girdžiu pajausdamas, kaip virpteli širdis
tarp daug kitų vardų,
ištarus gimto sodžiaus vardą — — —

O Šklėriai, Šklėriai...

Tik nekalbėkite, prašau,
kad nesugrįš čia vyturiai.
Net hipotezėje girdžiu,
kaip muzikuoja duetu
Smėliai ir Šklėriai.
Jau ne danguj žvaigždes regiu,
o kopoje, kur užmarštim ir samana apžėlę Smėliai,
lig šiol nesurasti, deja.
Pelėda