Uzbonėli rupaus molio,
Negrįžta broleliai namolio.
Nors žemę sukaustė gruodas,
Bet stovi tuščias aruodas.

Stuboj, kamaroj, ant lentynos, —
(Keturnedėliai, metinės, krikštynos)
Tavin seniai nei grūdo anei š... negrūda,
Tik vėjas gen į būdą šunį rudą.

Užsiraukia miesčionys kaip į klyną —
Ką lapės kiauksi, morale vadina.
O kas man darbo anta jų,
Kai likom su tavimi vienu du.

Aguonpieniu girdydavo vaikus,
Kad naktį nesapnuotų bildukus.
Kai vydams kauką katės uodegą nutvėriau,
Pienelį tą patsai ne kartą gėriau.

Diedukas juokės pro ūsus,
Ant kojų vyturiuodamas autus.
Dabartės tik — namolio ir ant molio,
Nuo dulkės iki paskutino solemolio.