Nedidelis šis kaimas, oi nedidelis —
Keli namai, vingiuotas kelias,
Gandralizdis, dar kelios obelys
Ir žydinčių gėlių darželiai.

Vidudienis. Tylu. O noris taip sutikti
Ateinantį, karališkai išdidų,
Kam lemta čia per amžius pasilikti —
Poetą, tragiškai nutilusį.

Kaskart, atrodo, net širdis nutyla...
Ir kam jai vargšei plakti, kai garsiau už viską
Eilėraščiai dangaus kalba prabyla.
Matyt, kitaip ir žvaigždės čionai naktį tviska.

Jaunystės mintys liejos gyvais žodžiais,
Skambiais sonetais iš po plunksnos dygo,
Tarsi žiedais lig šiol jais žmonės grožis,
Sugulusiais į nuostabiausią knygą.

Nesutikau. Tik aukštoj liepoj paukštis klykė,
Kad aš einu — tarsi jau būčiau aklas
Ir nematau kaimo gale ryškios rodyklės —
Poeto Vytauto Mačernio kapas.