Kai atominis dangus be debesėlių sprogsta,
Aš guliu šiltame patale ir mąstau
Apie tai, kaip gyvenimo uogos noksta,
Arba tai, ko plika akimi nematau.

Mano akys tuo tarpu žiūri į kitą pasaulį.
Ausys gyvos nuo rytinių giesmių.
Pirštais bandau pasiekti tolimą saulę,
Kuri ant lovos krašto ieško mano akių.

Ir sulig jas pasiekia saulė,
Danguj nušvinta pirmasis debėsėlis.
Aš vėl pilnai gyva, jaučiu pasaulį,
O tą atominį dengia šešėlis.